įmąstęs

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įmąstęs (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įmąstęs, mot. g. įmąsčiusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įmąstęs	įmąstę	įmąsčiusi, įmąsčius	įmąsčiusios	-	įmąstę
kilm.	įmąsčiusio	įmąsčiusių	įmąsčiusios	įmąsčiusių	-	-
naud.	įmąsčiusiam	įmąsčiusiems	įmąsčiusiai	įmąsčiusioms	-	-
gal.	įmąsčiusį	įmąsčiusius	įmąsčiusią	įmąsčiusias	-	-
įnag.	įmąsčiusiu	įmąsčiusiais	įmąsčiusia	įmąsčiusiomis	-	-
viet.	įmąsčiusiame	įmąsčiusiuose	įmąsčiusioje	įmąsčiusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įmąsčiusysis	įmąsčiusieji	įmąsčiusioji	įmąsčiusiosios	-	-
kilm.	įmąsčiusiojo	įmąsčiusiųjų	įmąsčiusiosios	įmąsčiusiųjų	-	-
naud.	įmąsčiusiajam	įmąsčiusiesiems	įmąsčiusiajai	įmąsčiusiosioms	-	-
gal.	įmąsčiusįjį	įmąsčiusiuosius	įmąsčiusiąją	įmąsčiusiąsias	-	-
įnag.	įmąsčiusiuoju	įmąsčiusiaisiais	įmąsčiusiąja	įmąsčiusiosiomis	-	-
viet.	įmąsčiusiajame	įmąsčiusiuosiuose	įmąsčiusiojoje	įmąsčiusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. įmąsčiusi.
• Skiemenys: į-mąs-tęs

įmąstęs (sen.) (nevart.)

1. tas, kuris įmąstė

Etimologija

<= įmąstyti, įmąsto, įmąstė <= į- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  įmąstęs: bendrai

---