įmąstantis

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įmąstantis (es. l. veik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įmąstantis, mot. g. įmąstanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įmąstąs, įmąstantis	įmąstą, įmąstantys	įmąstanti	įmąstančios	-	įmąstą
kilm.	įmąstančio	įmąstančių	įmąstančios	įmąstančių	-	-
naud.	įmąstančiam	įmąstantiems, įmąstantiem	įmąstančiai	įmąstančioms, įmąstančiom	-	-
gal.	įmąstantį	įmąstančius	įmąstančią	įmąstančias	-	-
įnag.	įmąstančiu	įmąstančiais	įmąstančia	įmąstančiomis	-	-
viet.	įmąstančiame, įmąstančiam	įmąstančiuose, įmąstančiuos	įmąstančioje, įmąstančioj	įmąstančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įmąstantysis	įmąstantieji	įmąstančioji	įmąstančiosios	-	-
kilm.	įmąstančiojo	įmąstančiųjų	įmąstančiosios	įmąstančiųjų	-	-
naud.	įmąstančiajam	įmąstantiesiems	įmąstančiajai	įmąstančiosioms	-	-
gal.	įmąstantįjį	įmąstančiuosius	įmąstančiąją	įmąstančiąsias	-	-
įnag.	įmąstančiuoju	įmąstančiaisiais	įmąstančiąja	įmąstančiosiomis	-	-
viet.	įmąstančiajame	įmąstančiuosiuose	įmąstančiojoje	įmąstančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. įmąstanti.
• Skiemenys: į-mąs-tan-tis

įmąstantis (sen.) (nevart.)

1. tas, kuris įmąsto

Etimologija

<= įmąstyti, įmąsto, įmąstė <= į- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  įmąstantis: bendrai

---