įmąstysimas

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įmąstysimas (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard., mot. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įmąstysimas, mot. g. įmąstysima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įmąstysimas	įmąstysimi	įmąstysima	įmąstysimos	įmąstysima	-
kilm.	įmąstysimo	įmąstysimų	įmąstysimos	įmąstysimų	-	-
naud.	įmąstysimam	įmąstysimiems	įmąstysimai	įmąstysimoms	-	-
gal.	įmąstysimą	įmąstysimus	įmąstysimą	įmąstysimas	-	-
įnag.	įmąstysimu	įmąstysimais	įmąstysima	įmąstysimomis	-	-
viet.	įmąstysimame	įmąstysimuose	įmąstysimoje	įmąstysimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įmąstysimasis	įmąstysimieji	įmąstysimoji	įmąstysimosios	-	-
kilm.	įmąstysimojo	įmąstysimųjų	įmąstysimosios	įmąstysimųjų	-	-
naud.	įmąstysimajam	įmąstysimiesiems	įmąstysimajai	įmąstysimosioms	-	-
gal.	įmąstysimąjį	įmąstysimuosius	įmąstysimąją	įmąstysimąsias	-	-
įnag.	įmąstysimuoju	įmąstysimaisiais	įmąstysimąja	įmąstysimosiomis	-	-
viet.	įmąstysimajame	įmąstysimuosiuose	įmąstysimojoje	įmąstysimosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. įmąstysima.
• Skiemenys: į-mąs-ty-si-mas

įmąstysimas (sen.) (nevart.)

1. tas, kurį įmąstys

Etimologija

<= įmąstyti, įmąsto, įmąstė <= į- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  įmąstysimas: bendrai

---