įraginantis

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įraginantis (es. l. veik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įraginantis, mot. g. įraginanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įraginąs, įraginantis	įraginą, įraginantys	įraginanti	įraginančios	-	įraginą
kilm.	įraginančio	įraginančių	įraginančios	įraginančių	-	-
naud.	įraginančiam	įraginantiems, įraginantiem	įraginančiai	įraginančioms, įraginančiom	-	-
gal.	įraginantį	įraginančius	įraginančią	įraginančias	-	-
įnag.	įraginančiu	įraginančiais	įraginančia	įraginančiomis	-	-
viet.	įraginančiame, įraginančiam	įraginančiuose, įraginančiuos	įraginančioje, įraginančioj	įraginančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įraginantysis	įraginantieji	įraginančioji	įraginančiosios	-	-
kilm.	įraginančiojo	įraginančiųjų	įraginančiosios	įraginančiųjų	-	-
naud.	įraginančiajam	įraginantiesiems	įraginančiajai	įraginančiosioms	-	-
gal.	įraginantįjį	įraginančiuosius	įraginančiąją	įraginančiąsias	-	-
įnag.	įraginančiuoju	įraginančiaisiais	įraginančiąja	įraginančiosiomis	-	-
viet.	įraginančiajame	įraginančiuosiuose	įraginančiojoje	įraginančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. įraginanti.
• Skiemenys: į-ra-gi-nan-tis

įraginantis

1. tas, kuris įragina

Etimologija

<= įraginti, įragina, įragino <= į- + raginti, ragina, ragino

Antonimai

    įraginantis: bendrai

neįraginantis (lt)

Vertimai

  įraginantis: bendrai

---