įraginusiu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įraginusiu (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įraginęs, mot. g. įraginusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įraginęs	įraginę	įraginusi, įraginus	įraginusios	-	įraginę
kilm.	įraginusio	įraginusių	įraginusios	įraginusių	-	-
naud.	įraginusiam	įraginusiems	įraginusiai	įraginusioms	-	-
gal.	įraginusį	įraginusius	įraginusią	įraginusias	-	-
įnag.	įraginusiu	įraginusiais	įraginusia	įraginusiomis	-	-
viet.	įraginusiame	įraginusiuose	įraginusioje	įraginusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įraginusysis	įraginusieji	įraginusioji	įraginusiosios	-	-
kilm.	įraginusiojo	įraginusiųjų	įraginusiosios	įraginusiųjų	-	-
naud.	įraginusiajam	įraginusiesiems	įraginusiajai	įraginusiosioms	-	-
gal.	įraginusįjį	įraginusiuosius	įraginusiąją	įraginusiąsias	-	-
įnag.	įraginusiuoju	įraginusiaisiais	įraginusiąja	įraginusiosiomis	-	-
viet.	įraginusiajame	įraginusiuosiuose	įraginusiojoje	įraginusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įraginęs, mot. g. įraginusi.
• Skiemenys: į-ra-gi-nu-siu

įraginusiu

1. tas, kuris įragino

Etimologija

<= įraginti, įragina, įragino <= į- + raginti, ragina, ragino

---