įsigalvotinų

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsigalvotinų (reik. dlv., vyr. g. dgs. kilm., mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsigalvotinas, mot. g. įsigalvotina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsigalvotinas	įsigalvotini	įsigalvotina	įsigalvotinos	įsigalvotina	-
kilm.	įsigalvotino	įsigalvotinų	įsigalvotinos	įsigalvotinų	-	-
naud.	įsigalvotinam	įsigalvotiniems	įsigalvotinai	įsigalvotinoms	-	-
gal.	įsigalvotiną	įsigalvotinus	įsigalvotiną	įsigalvotinas	-	-
įnag.	įsigalvotinu	įsigalvotinais	įsigalvotina	įsigalvotinomis	-	-
viet.	įsigalvotiname	įsigalvotinuose	įsigalvotinoje	įsigalvotinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsigalvotinasis	įsigalvotinieji	įsigalvotinoji	įsigalvotinosios	-	-
kilm.	įsigalvotinojo	įsigalvotinųjų	įsigalvotinosios	įsigalvotinųjų	-	-
naud.	įsigalvotinajam	įsigalvotiniesiems	įsigalvotinajai	įsigalvotinosioms	-	-
gal.	įsigalvotinąjį	įsigalvotinuosius	įsigalvotinąją	įsigalvotinąsias	-	-
įnag.	įsigalvotinuoju	įsigalvotinaisiais	įsigalvotinąja	įsigalvotinosiomis	-	-
viet.	įsigalvotinajame	įsigalvotinuosiuose	įsigalvotinojoje	įsigalvotinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsigalvotinas, mot. g. įsigalvotina.
• Skiemenys: į-si-gal-vo-ti-nų

įsigalvotinų

1. tas, dėl kurio reikia įsigalvoti

Etimologija

<= įsigalvoti, įsigalvoja, įsigalvojo <= į- + sangrž. si- + galvoti, galvoja, galvojo

---