įsimąstytinus

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsimąstytinus (reik. dlv., vyr. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsimąstytinas, mot. g. įsimąstytina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsimąstytinas	įsimąstytini	įsimąstytina	įsimąstytinos	įsimąstytina	-
kilm.	įsimąstytino	įsimąstytinų	įsimąstytinos	įsimąstytinų	-	-
naud.	įsimąstytinam	įsimąstytiniems	įsimąstytinai	įsimąstytinoms	-	-
gal.	įsimąstytiną	įsimąstytinus	įsimąstytiną	įsimąstytinas	-	-
įnag.	įsimąstytinu	įsimąstytinais	įsimąstytina	įsimąstytinomis	-	-
viet.	įsimąstytiname	įsimąstytinuose	įsimąstytinoje	įsimąstytinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsimąstytinasis	įsimąstytinieji	įsimąstytinoji	įsimąstytinosios	-	-
kilm.	įsimąstytinojo	įsimąstytinųjų	įsimąstytinosios	įsimąstytinųjų	-	-
naud.	įsimąstytinajam	įsimąstytiniesiems	įsimąstytinajai	įsimąstytinosioms	-	-
gal.	įsimąstytinąjį	įsimąstytinuosius	įsimąstytinąją	įsimąstytinąsias	-	-
įnag.	įsimąstytinuoju	įsimąstytinaisiais	įsimąstytinąja	įsimąstytinosiomis	-	-
viet.	įsimąstytinajame	įsimąstytinuosiuose	įsimąstytinojoje	įsimąstytinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsimąstytinas, mot. g. įsimąstytina.
• Skiemenys: į-si-mąs-ty-ti-nus

įsimąstytinus

1. tas, dėl kurio reikia įsimąstyti

Etimologija

<= įsimąstyti, įsimąsto, įsimąstė <= į- + sangrž. si- + mąstyti, mąsto, mąstė

---