įsitikinsimąja

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsitikinsimąja (būs. l. neveik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsitikinsimas, mot. g. įsitikinsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsitikinsimas	įsitikinsimi	įsitikinsima	įsitikinsimos	įsitikinsima	-
kilm.	įsitikinsimo	įsitikinsimų	įsitikinsimos	įsitikinsimų	-	-
naud.	įsitikinsimam	įsitikinsimiems	įsitikinsimai	įsitikinsimoms	-	-
gal.	įsitikinsimą	įsitikinsimus	įsitikinsimą	įsitikinsimas	-	-
įnag.	įsitikinsimu	įsitikinsimais	įsitikinsima	įsitikinsimomis	-	-
viet.	įsitikinsimame	įsitikinsimuose	įsitikinsimoje	įsitikinsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsitikinsimasis	įsitikinsimieji	įsitikinsimoji	įsitikinsimosios	-	-
kilm.	įsitikinsimojo	įsitikinsimųjų	įsitikinsimosios	įsitikinsimųjų	-	-
naud.	įsitikinsimajam	įsitikinsimiesiems	įsitikinsimajai	įsitikinsimosioms	-	-
gal.	įsitikinsimąjį	įsitikinsimuosius	įsitikinsimąją	įsitikinsimąsias	-	-
įnag.	įsitikinsimuoju	įsitikinsimaisiais	įsitikinsimąja	įsitikinsimosiomis	-	-
viet.	įsitikinsimajame	įsitikinsimuosiuose	įsitikinsimojoje	įsitikinsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsitikinsimas, mot. g. įsitikinsima.
• Skiemenys: į-si-ti-kin-si-mą-ja

įsitikinsimąja

1. ta, kurią įsitikins

Etimologija

<= įsitikinti, įsitikina, įsitikino <= į- + sangrž. si- + tikinti, tikina, tikino

---