atsimąstęs

 Lietuvių kalba

Dalyvis

atsimąstęs (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. atsimąstęs, mot. g. atsimąsčiusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsimąstęs	atsimąstę	atsimąsčiusi, atsimąsčius	atsimąsčiusios	-	atsimąstę
kilm.	atsimąsčiusio	atsimąsčiusių	atsimąsčiusios	atsimąsčiusių	-	-
naud.	atsimąsčiusiam	atsimąsčiusiems	atsimąsčiusiai	atsimąsčiusioms	-	-
gal.	atsimąsčiusį	atsimąsčiusius	atsimąsčiusią	atsimąsčiusias	-	-
įnag.	atsimąsčiusiu	atsimąsčiusiais	atsimąsčiusia	atsimąsčiusiomis	-	-
viet.	atsimąsčiusiame	atsimąsčiusiuose	atsimąsčiusioje	atsimąsčiusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsimąsčiusysis	atsimąsčiusieji	atsimąsčiusioji	atsimąsčiusiosios	-	-
kilm.	atsimąsčiusiojo	atsimąsčiusiųjų	atsimąsčiusiosios	atsimąsčiusiųjų	-	-
naud.	atsimąsčiusiajam	atsimąsčiusiesiems	atsimąsčiusiajai	atsimąsčiusiosioms	-	-
gal.	atsimąsčiusįjį	atsimąsčiusiuosius	atsimąsčiusiąją	atsimąsčiusiąsias	-	-
įnag.	atsimąsčiusiuoju	atsimąsčiusiaisiais	atsimąsčiusiąja	atsimąsčiusiosiomis	-	-
viet.	atsimąsčiusiajame	atsimąsčiusiuosiuose	atsimąsčiusiojoje	atsimąsčiusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. atsimąsčiusi.
• Skiemenys: at-si-mąs-tęs

atsimąstęs

1. tas, kuris atsimąstė

Etimologija

<= atsimąstyti, atsimąsto, atsimąstė <= at- + sangrž. si- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  atsimąstęs: bendrai

---