atsivaišinusiu

Taip pat žr.: atsivaišinusių

 Lietuvių kalba

Dalyvis

atsivaišinusiu (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. atsivaišinęs, mot. g. atsivaišinusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsivaišinęs	atsivaišinę	atsivaišinusi, atsivaišinus	atsivaišinusios	-	atsivaišinę
kilm.	atsivaišinusio	atsivaišinusių	atsivaišinusios	atsivaišinusių	-	-
naud.	atsivaišinusiam	atsivaišinusiems	atsivaišinusiai	atsivaišinusioms	-	-
gal.	atsivaišinusį	atsivaišinusius	atsivaišinusią	atsivaišinusias	-	-
įnag.	atsivaišinusiu	atsivaišinusiais	atsivaišinusia	atsivaišinusiomis	-	-
viet.	atsivaišinusiame	atsivaišinusiuose	atsivaišinusioje	atsivaišinusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atsivaišinusysis	atsivaišinusieji	atsivaišinusioji	atsivaišinusiosios	-	-
kilm.	atsivaišinusiojo	atsivaišinusiųjų	atsivaišinusiosios	atsivaišinusiųjų	-	-
naud.	atsivaišinusiajam	atsivaišinusiesiems	atsivaišinusiajai	atsivaišinusiosioms	-	-
gal.	atsivaišinusįjį	atsivaišinusiuosius	atsivaišinusiąją	atsivaišinusiąsias	-	-
įnag.	atsivaišinusiuoju	atsivaišinusiaisiais	atsivaišinusiąja	atsivaišinusiosiomis	-	-
viet.	atsivaišinusiajame	atsivaišinusiuosiuose	atsivaišinusiojoje	atsivaišinusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. atsivaišinęs, mot. g. atsivaišinusi.

atsivaišinusiu

1. tas, kuris atsivaišino

Etimologija

<= atsivaišinti, atsivaišina, atsivaišino <= atvaišinti, atvaišina, atvaišino <= at- + vaišinti, vaišina, vaišino

---