cūka

 Latvių kalba

Dvi kiaulės

Žodžio „[[{{{2}}}#_Latvių_kalba|{{{2}}}]]“ linksniavimas (4-oji linksniuotė)
Linksnis Locījums	Vienaskaita Vienskaitlis	Daugiskaita Daudzskaitlis
Vardininkas Nominatīvs	[[{{{2}}}#_Latvių_kalba|{{{2}}}]]	cūkas
Kilmininkas Ģenitīvs	cūkas	cūku
Naudininkas Datīvs	cūkai	cūkām
Galininkas Akuzatīvs	cūku	cūkas
Įnagininkas Instrumentālis	cūku	cūkām
Vietininkas Lokatīvs	cūkā	cūkās
Šauksmininkas Vokatīvs	[[{{{2}}}#_Latvių_kalba|{{{2}}}]]!	cūkas!

Tarimas

• TFA: [tsuːːka]
  •   

Daiktavardis

cūka (mot. g.)

1. kiaulė ^(lt) (Žinduoliai)

Mažybinė forma: cūciņa

Kitos formos ir sinonimai

• Vyriška forma: kuilis(„kuilys, tekis“)
• Moteriška forma: cūka („kiaulė“)
• Jauniklis: sivēns(„paršas, paršiukas“)

Etimologija

Iš baltų prokalbės *kyaw-, *kyū-, iš paminkštinto indoeuropiečių prokalbės žodžio (tikriausiai atsirado kaip onomatopėja, kuria siekta imituoti šio gyvūno garsą) *kew-, *kū- („kaukti, šaukti“; palyginimui kaukt „kaukti“). Panaši, nepaminkštinta šio žodžio versija galimai atsispindi kai kuriuose vietovardžiuose, kaip pvz.: Kūkas - vietovė, kur anksčiau tikriausiai buvo daug laukinių šernų. Dar labiau paminkštinta versija (kur *ky > *ḱ > *š > latvių k. s) galimai atsispindi kituose vietovardžiuose, kaip pvz.: Sauka; pakeitus priesagą į -saule: Jaunsaule, ir galbūt net Lietuvos Šiauliai. Kita (mažumos) teorija teigia, kad cūka yra kilęs iš ankstesnio žodžio *sūka - skolinio iš slavų k. (palyginimui: rusų k. сука (súka)); dar kita (mažumos) teorija apjungia cūka ir kitus imitacinius žodžius, kurie naudojami kviesti kaiulėms, kaip pavyzdžiui: rusų k. чух! (čux!), чух-чух! (čux-čux!), baltarusių k., ukrainiečių k. ацю! (acju!), lenkų k. a ciu!, latvių k. čuk-čuk!, lietuvių k. čiuk-čiuk!, čiūk-čiūk!. Giminiškas lietuvių k. dialektiniams čiūka, kūka, kartu čiūkutis, kūkutis („kiaulytė“), rusų k. dialektiniams чуха (čúxa), чухна (čuxná, „kiaulė“).

---