cauta

 Jotvingių kalba

Tarimas

• TFA: ['cáu.ta]

Daiktavardis

cauta (mot. g.)

1. kaltė ^(lt) (sen.)

Daiktavardžio „cauta“ linksniavimas (4-oji (a) linksniuotė)
		Vienaskaita	Daugiskaita*
V.		cauta	cautas
K.		cautas	cautun̄
N.		cautai	cautams
G.		cautan̄	cautan̄s
Įn.		cauta	cautams
Vt.	Vi.	cautoj	cautosu
	Kr.	cautan	cautasna
	Gr.	cautopi	cautospi
	Ar.	cautap	cautump
Š.		cauta!	cautas!
* Šio žodžio daugiskaitinė forma vartojama tik retais, išimtiniais atvejais.

Etimologija

Etimologija neaiški. Jei ne skolinys ar savitos darybos žodis, galimai šaknies k- virto c-, o al virto au (palyginimui, jotvingių k. kauni („kalnas“)). Tuo atveju susijęs su lietuvių k. kaltė, kaltas, kalčia, tačiau skirtingas nuo latvių k. vaina („kaltė“) ir prūsų k. ebwinūts („apkaltintas“). Pirminė forma tikriausiai prarado pradinę s-, ir galbūt buvo susijusi su senosios anglų k. scyld („kaltė, nuodėmė“), senosios vokiečių aukštaičių k. sculd („skola“), vidurinės vokiečių aukštaičių k. schult („kaltė, skola, nuodėmė, nusikaltimas“).

Kategorijos

• Jausmai
• Psichologija
• Teisė

---