cit

 Jotvingių kalba

Tarimas

• TFA: [cìt]

Įvardis

cit (vyr. g.) (mot. g.)

1. • kitas ^(lt) (sen.)
   • kita ^(lt) (nau.)
   • kitoks ^(lt) (nau.)
   • kitokia ^(lt) (nau.)
     • Išsiskiriantis; ne toks, kitoks. Dėl reikšmės „sekantis, kitas“ žr. jotvingių k. andar.

Etimologija

Etimologija neaiški. Yra du numanomi šio žodžio kilmės paaiškinimai: 1) baltiškasis žodis „kitas“ yra subūdvardėjęs dalyvis, sudarytas iš veiksmažodžio šaknies kit- ir priesagos -ta- – *kit-tas > kitas; šią versiją galimai patvirtina lietuviški veikmažodiai kisti, keisti, kaityti; 2) baltiškasis žodis „kitas“ yra kompozitas, sudarytas iš dviejų įvardinių kamienų: iš *ki- < indoeuropiečių prokalbės *kᵘ̯i- ir nedistancinio įvardžio *tas; šiuo atžvilgiu baltiškasis „kitas“ sutaptų su slavų kalbų čь-to, sudaryto iš čь- (iš indoeuropiečių prokalbės *kᵘ̯i-) ir įvardžio to. Jotvingių kalbos atveju, tikėtina, kad pirminė priebalsė k virto c. Giminiškas lietuvių k. kitas, latvių k. cits, prūsų k. kittan („kitą“).

Kategorijos

• Nežymimieji įvardžiai

Įvardžio „cit“ įvardžiuotinės formos ir laipsniavimas
Giminė	Įvardžiuotinės formos (V. Vienaskaita)	Aukštesnysis laipsnis (V. Vienaskaita)	Aukščiausiasis laipsnis (V. Vienaskaita)	Visų aukščiausiasis laipsnis (V. Vienaskaita)
Vyr. g.	cites escit	–	–	–
Mot. g.	cicei eicit	–	–	–
Bev. g.	citotat tatcito	–	–	–

---