foghar

 Škotų gėlų kalba

Daiktavardis

foghar (vyr. g.)

1. ruduo ^(lt) (Metų laikai)

Etimologija

Iš Viduriniosios airių kalbos fogamur (“‘derliaus nuėmimas, pjūtis’”), iš Senosios airių kalbos fogamur, fogamur, fogomur, iš Iš keltų prokalbės *wo-gamur (“‘prie žiemos’”).

---