Taip pat žr.: IR, ir Ir

 Lietuvių kalbaKeisti

JungtukasKeisti

ir -

  1. vartojamas sujungti dviem panašiems žodžiams, žodžių junginiams ar vientisiniams sakiniams: Vyras ir žmona. Nepaprasti nuotykiai ir keisčiausi prasimanymai. Vakar smarkiai lijo ir dar smarkiau žaibavo.
  2. vartojamas gretinamai sujungti keliems panašiems žodžiams, žodžių junginiams ar vientisiniams sakiniams: Ir vienas, ir kitas. Ir teisinga, ir ne. Vakar ir smarkiai lijo, ir žaibavo, ir net snigo.
  3. vartojamas vientisiniam sakiniui, reiškiančiam išvadą, prijungti prie ankstesnio vientisinio sakinio: Buvo gražus oras, ir mokiniai nutarė važiuoti Į Vilnių. Dzingt, ir sudužo.


SinonimaiKeisti

VertimaiKeisti

PrieveiksmisKeisti


ir -

  1. irgi, taip pat:
    • nors žodis irgi kilęs iš ir, dabartinėje kalboje ir kaip prieveiksmis vartojamas rečiau už irgi.

ir -

  1. nurodo, kad po jos einantis žodis yra pilnesnio rinkinio dalis: Ir geležis sudyla. Duok ir jam užkąsti. Važiuosime, kad ir lytų.
    1. net, dargi: Vinies ir to nemoka įkalti.
    2. o (klausiamuosiuose sakiniuose): Ir ką tu jam padarysi?
  2. kaip tik (nurodo patikslinamąjį veiksmą): jis ir nori pasakyti, ko jūs klausiate.

 Galisų kalbaKeisti

VeiksmažodisKeisti

ir

  1. eiti (lt)

EtimologijaKeisti

  Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai kviečiame ją parašyti čia. Instrukcijas, kaip nurodyti etimologijas rasite čia.



 Ispanų kalbaKeisti

VeiksmažodisKeisti

ir

  1. eiti (lt)


EtimologijaKeisti

Formos, prasidedančios „I“,„Y“, kilo iš Lotynų kalbos bendraties īre, „V“ prasidedančios formos - iš vādō bendraties vādere, „F“ prasidedančios formos - iš atitinkamų sum formų.

KaitymasKeisti


 Jotvingių kalbaKeisti

TarimasKeisti

TFA: [ir̃]

JungtukasKeisti

ir

  1. ir (lt) (nau.)
    • Jungiant atskirus žodžius, sakinio dalis, sakinius
      • Brid ir adlis.
        • Briedis ir erelis.
    • Jungiant panašius žodžius, sakinio dalis
      • Ėde ir lukas, ir brid.
        • Ėdė ir lokys, ir briedis.

EtimologijaKeisti

Naujadaras. Nesunkiai padarytas atsižvelgiant į kitas baltų kalbas. Iš baltų-slavų prokalbės *ir („ir, irgi“), iš indoeuropiečių proklabės *h₂r̥- („todėl, tad“). Giminiškas lietuvių k. ir, latvių k. ir, prūsų k. ir. Palyginimui, senovės graikų k. ἄρα (ára, „tad, todėl, tada“). Tikriausiai nesusijęs su slavų prokalbės *i („ir, net“).


PrieveiksmisKeisti

ir

  1. ir (lt) (nau.)
    • Irgi, taip pat prasme
    • Nurodant į pilnesnio žodžių rinkinio dalį
      • Dok ir man falas.
        • Duok ir man mėsos.
    • Net, dargi, o prasme
    • Kaip tik prasme
    • Išreiškiant nuostabą
      • Ir es?!
        • Ir jis?!

EtimologijaKeisti

Žr. pr. jungtukas.


 Latvių kalbaKeisti

VeiksmažožisKeisti

ir (veiksmažodžio būt esamojo laiko trečias asmuo)

  1. yra (lt)

 Portugalų kalbaKeisti

ir

  1. eiti (lt)

EtimologijaKeisti

Formos, prasidedančios „I“,„Y“, kilo iš Lotynų kalbos bendraties īre, „V“ prasidedančios formos - iš vādō bendraties vādere, „F“ prasidedančios formos - iš atitinkamų sum formų.


 Retoromanų kalbaKeisti

VeiksmažodisKeisti

ir

  1. eiti (lt)

EtimologijaKeisti

  Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai kviečiame ją parašyti čia. Instrukcijas, kaip nurodyti etimologijas rasite čia.