korintinis

 Lietuvių kalba

Etimologija

Būdvardis, kilęs nuo senovės Graikijos polio Korinto pavadinimo.

Būdvardis

korintinis (bdv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard.)

Neįvardžiuotinis būdvardis; pagrindinė forma: vyr. g. korintinis, mot. g. korintinė
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	korintinis	korintiniai, korintini	korintinė	korintinės	-	-
kilm.	korintinio	korintinių	korintinės	korintinių	-	-
naud.	korintiniam	korintiniams, korintiniam	korintinei	korintinėms, korintinėm	-	-
gal.	korintinį	korintinius	korintinę	korintines	-	-
įnag.	korintiniu	korintiniais	korintine	korintinėmis, korintinėm	-	-
viet.	korintiniame, korintiniam	korintiniuose, korintiniuos	korintinėje, korintinėj	korintinėse	-	-
šauksm.	korintini	korintiniai, korintini	korintine	korintinės	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. korintinė.

Korintinis - vienas iš klasikinių kolonų orderių. Korintinių kolonų kapiteliai išsiskiria puošnia dekoracija, dažniausiai stilizuotais paparčių lapais.