neįsitikiną

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįsitikiną (es. l. veik. dlv., vyr. g. dgs. vard., bev. g. dgs. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįsitikinantis, mot. g. neįsitikinanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsitikinąs, neįsitikinantis	neįsitikiną, neįsitikinantys	neįsitikinanti	neįsitikinančios	-	neįsitikiną
kilm.	neįsitikinančio	neįsitikinančių	neįsitikinančios	neįsitikinančių	-	-
naud.	neįsitikinančiam	neįsitikinantiems, neįsitikinantiem	neįsitikinančiai	neįsitikinančioms, neįsitikinančiom	-	-
gal.	neįsitikinantį	neįsitikinančius	neįsitikinančią	neįsitikinančias	-	-
įnag.	neįsitikinančiu	neįsitikinančiais	neįsitikinančia	neįsitikinančiomis	-	-
viet.	neįsitikinančiame, neįsitikinančiam	neįsitikinančiuose, neįsitikinančiuos	neįsitikinančioje, neįsitikinančioj	neįsitikinančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsitikinantysis	neįsitikinantieji	neįsitikinančioji	neįsitikinančiosios	-	-
kilm.	neįsitikinančiojo	neįsitikinančiųjų	neįsitikinančiosios	neįsitikinančiųjų	-	-
naud.	neįsitikinančiajam	neįsitikinantiesiems	neįsitikinančiajai	neįsitikinančiosioms	-	-
gal.	neįsitikinantįjį	neįsitikinančiuosius	neįsitikinančiąją	neįsitikinančiąsias	-	-
įnag.	neįsitikinančiuoju	neįsitikinančiaisiais	neįsitikinančiąja	neįsitikinančiosiomis	-	-
viet.	neįsitikinančiajame	neįsitikinančiuosiuose	neįsitikinančiojoje	neįsitikinančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neįsitikinantis, mot. g. neįsitikinanti.
• Skiemenys: ne-į-si-ti-ki-ną

neįsitikiną

1. tas, kuris neįsitikina

Etimologija

<= neįsitikinti, neįsitikina, neįsitikino <= ne- + įsitikinti, įsitikina, įsitikino <= į- + sangrž. si- + tikinti, tikina, tikino

---