neįsitikintiniems

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįsitikintiniems (reik. dlv., vyr. g. dgs. naud.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįsitikintinas, mot. g. neįsitikintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsitikintinas	neįsitikintini	neįsitikintina	neįsitikintinos	neįsitikintina	-
kilm.	neįsitikintino	neįsitikintinų	neįsitikintinos	neįsitikintinų	-	-
naud.	neįsitikintinam	neįsitikintiniems	neįsitikintinai	neįsitikintinoms	-	-
gal.	neįsitikintiną	neįsitikintinus	neįsitikintiną	neįsitikintinas	-	-
įnag.	neįsitikintinu	neįsitikintinais	neįsitikintina	neįsitikintinomis	-	-
viet.	neįsitikintiname	neįsitikintinuose	neįsitikintinoje	neįsitikintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsitikintinasis	neįsitikintinieji	neįsitikintinoji	neįsitikintinosios	-	-
kilm.	neįsitikintinojo	neįsitikintinųjų	neįsitikintinosios	neįsitikintinųjų	-	-
naud.	neįsitikintinajam	neįsitikintiniesiems	neįsitikintinajai	neįsitikintinosioms	-	-
gal.	neįsitikintinąjį	neįsitikintinuosius	neįsitikintinąją	neįsitikintinąsias	-	-
įnag.	neįsitikintinuoju	neįsitikintinaisiais	neįsitikintinąja	neįsitikintinosiomis	-	-
viet.	neįsitikintinajame	neįsitikintinuosiuose	neįsitikintinojoje	neįsitikintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neįsitikintinas, mot. g. neįsitikintina.
• Skiemenys: ne-į-si-ti-kin-ti-niems

neįsitikintiniems

1. tas, dėl kurio reikia neįsitikinti

Etimologija

<= neįsitikinti, neįsitikina, neįsitikino <= ne- + įsitikinti, įsitikina, įsitikino <= į- + sangrž. si- + tikinti, tikina, tikino

---