nesusimąstytinus

 Lietuvių kalba

Dalyvis

nesusimąstytinus (reik. dlv., vyr. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. nesusimąstytinas, mot. g. nesusimąstytina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nesusimąstytinas	nesusimąstytini	nesusimąstytina	nesusimąstytinos	nesusimąstytina	-
kilm.	nesusimąstytino	nesusimąstytinų	nesusimąstytinos	nesusimąstytinų	-	-
naud.	nesusimąstytinam	nesusimąstytiniems	nesusimąstytinai	nesusimąstytinoms	-	-
gal.	nesusimąstytiną	nesusimąstytinus	nesusimąstytiną	nesusimąstytinas	-	-
įnag.	nesusimąstytinu	nesusimąstytinais	nesusimąstytina	nesusimąstytinomis	-	-
viet.	nesusimąstytiname	nesusimąstytinuose	nesusimąstytinoje	nesusimąstytinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nesusimąstytinasis	nesusimąstytinieji	nesusimąstytinoji	nesusimąstytinosios	-	-
kilm.	nesusimąstytinojo	nesusimąstytinųjų	nesusimąstytinosios	nesusimąstytinųjų	-	-
naud.	nesusimąstytinajam	nesusimąstytiniesiems	nesusimąstytinajai	nesusimąstytinosioms	-	-
gal.	nesusimąstytinąjį	nesusimąstytinuosius	nesusimąstytinąją	nesusimąstytinąsias	-	-
įnag.	nesusimąstytinuoju	nesusimąstytinaisiais	nesusimąstytinąja	nesusimąstytinosiomis	-	-
viet.	nesusimąstytinajame	nesusimąstytinuosiuose	nesusimąstytinojoje	nesusimąstytinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. nesusimąstytinas, mot. g. nesusimąstytina.
• Skiemenys: ne-su-si-mąs-ty-ti-nus

nesusimąstytinus

1. tas, dėl kurio reikia nesusimąstyti

Etimologija

<= nesusimąstyti, nesusimąsto, nesusimąstė <= ne- + susimąstyti, susimąsto, susimąstė <= su- + sangrž. si- + mąstyti, mąsto, mąstė

---