pavaišinančių

Taip pat žr.: pavaišinančiu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

pavaišinančių (es. l. veik. dlv., vyr. g. dgs. kilm., mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. pavaišinantis, mot. g. pavaišinanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	pavaišinąs, pavaišinantis	pavaišiną, pavaišinantys	pavaišinanti	pavaišinančios	-	pavaišiną
kilm.	pavaišinančio	pavaišinančių	pavaišinančios	pavaišinančių	-	-
naud.	pavaišinančiam	pavaišinantiems, pavaišinantiem	pavaišinančiai	pavaišinančioms, pavaišinančiom	-	-
gal.	pavaišinantį	pavaišinančius	pavaišinančią	pavaišinančias	-	-
įnag.	pavaišinančiu	pavaišinančiais	pavaišinančia	pavaišinančiomis	-	-
viet.	pavaišinančiame, pavaišinančiam	pavaišinančiuose, pavaišinančiuos	pavaišinančioje, pavaišinančioj	pavaišinančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	pavaišinantysis	pavaišinantieji	pavaišinančioji	pavaišinančiosios	-	-
kilm.	pavaišinančiojo	pavaišinančiųjų	pavaišinančiosios	pavaišinančiųjų	-	-
naud.	pavaišinančiajam	pavaišinantiesiems	pavaišinančiajai	pavaišinančiosioms	-	-
gal.	pavaišinantįjį	pavaišinančiuosius	pavaišinančiąją	pavaišinančiąsias	-	-
įnag.	pavaišinančiuoju	pavaišinančiaisiais	pavaišinančiąja	pavaišinančiosiomis	-	-
viet.	pavaišinančiajame	pavaišinančiuosiuose	pavaišinančiojoje	pavaišinančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. pavaišinantis, mot. g. pavaišinanti.

pavaišinančių

1. tas, kuris pavaišina

Etimologija

<= pavaišinti, pavaišina, pavaišino <= pa- + vaišinti, vaišina, vaišino

---