pavaišintąja

Taip pat žr.: pavaišintąją

 Lietuvių kalba

Dalyvis

pavaišintąja (būt. l. neveik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. pavaišintas, mot. g. pavaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	pavaišintas	pavaišinti	pavaišinta	pavaišintos	pavaišinta	-
kilm.	pavaišinto	pavaišintų	pavaišintos	pavaišintų	-	-
naud.	pavaišintam	pavaišintiems	pavaišintai	pavaišintoms	-	-
gal.	pavaišintą	pavaišintus	pavaišintą	pavaišintas	-	-
įnag.	pavaišintu	pavaišintais	pavaišinta	pavaišintomis	-	-
viet.	pavaišintame	pavaišintuose	pavaišintoje	pavaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	pavaišintasis	pavaišintieji	pavaišintoji	pavaišintosios	-	-
kilm.	pavaišintojo	pavaišintųjų	pavaišintosios	pavaišintųjų	-	-
naud.	pavaišintajam	pavaišintiesiems	pavaišintajai	pavaišintosioms	-	-
gal.	pavaišintąjį	pavaišintuosius	pavaišintąją	pavaišintąsias	-	-
įnag.	pavaišintuoju	pavaišintaisiais	pavaišintąja	pavaišintosiomis	-	-
viet.	pavaišintajame	pavaišintuosiuose	pavaišintojoje	pavaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. pavaišintas, mot. g. pavaišinta.

pavaišintąja

1. ta, kurią pavaišino

Etimologija

<= pavaišinti, pavaišina, pavaišino <= pa- + vaišinti, vaišina, vaišino

---