prekariumas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti. Jei galite, sutvarkykite.

Šis straipsnis yra BEVILTIŠKAS! Jo turinys, struktūra, neutralumas, požiūrio taškas ar kitos savybės yra tokios, kad jo neįmanoma pritaikyti vikižodynui. Jei tai atrodo neakivaizdu, žiūrėkite diskusiją. Jei galite parašyti šį straipsnį iš naujo, tegul ir kelis kartus mažesnį, pradėkite tai iškart!

Prekãriumas (lot. precarium − duotas laikinai naudotis), ankstyvųjų vidurinių amžių Vakarų Europoje žemės nuomos forma. Kilo iš romėnų teisės, pagal kurią prekariumas buvo nemokamas naudojimasis kokiu nors daiktu, kol savininkas pareikalaus jį grąžinti. Senovės Romos laikais toks susitarimas neužtraukdavo juridinės atsakomybės, riziką pasidalydavo abi pusės. Frankų valstybėje iš pradžių dėl prekariumo būdavo susitariama žodžiu, standartinės susitarimo ir garantijų formos atsirado vėliau. Teisę naudotis žeme ir ant jos stovinčiais pastatais vasalas dažnai įgydavo ne tiesiogiai, bet paprašęs senjoro (didiko arba karaliaus), kad šis ją išnuomotų (pavyzdžiui, iš Bažnyčios). Senjoras už žemę Bažnyčiai ar vienuolynui mokėdavo kasmetinį mokestį, o iš vasalo gaudavo činšą arba atodirbius. Prekarijų ypač padaugėjo 8 amžiuje, šitaip būdavo išlaikoma kariuomenė. Sutartis dėl prekariumo dažniausiai buvo sudaroma iki nuomininko gyvos galvos, bet pavyzdžiui, jei Bažnyčia sunkmečiu pritrūkdavo lėšų išsilaikyti, ji galėjo susigrąžinti visą prekariumo teise išnuomotą žemę.