pučiama

Taip pat žr.: pučiamą

 Lietuvių kalba

Dalyvis

pučiama (es. l. neveik. dlv., mot. g. pagr. f., mot. g. vns. vard., mot. g. vns. įnag., bev. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. pučiamas, mot. g. pučiama
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	pučiamas	pučiami	pučiama	pučiamos	pučiama	-
kilm.	pučiamo	pučiamų	pučiamos	pučiamų	-	-
naud.	pučiamam	pučiamiems	pučiamai	pučiamoms	-	-
gal.	pučiamą	pučiamus	pučiamą	pučiamas	-	-
įnag.	pučiamu	pučiamais	pučiama	pučiamomis	-	-
viet.	pučiamame	pučiamuose	pučiamoje	pučiamose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	pučiamasis	pučiamieji	pučiamoji	pučiamosios	-	-
kilm.	pučiamojo	pučiamųjų	pučiamosios	pučiamųjų	-	-
naud.	pučiamajam	pučiamiesiems	pučiamajai	pučiamosioms	-	-
gal.	pučiamąjį	pučiamuosius	pučiamąją	pučiamąsias	-	-
įnag.	pučiamuoju	pučiamaisiais	pučiamąja	pučiamosiomis	-	-
viet.	pučiamajame	pučiamuosiuose	pučiamojoje	pučiamosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. pučiamas.
• Skiemenys: pu-čia-ma

pučiama

1. ta kurią pučia

Etimologija

<= pūsti, pučia, pūtė

---