įragintu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įragintu (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įragintas, mot. g. įraginta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įragintas	įraginti	įraginta	įragintos	įraginta	-
kilm.	įraginto	įragintų	įragintos	įragintų	-	-
naud.	įragintam	įragintiems	įragintai	įragintoms	-	-
gal.	įragintą	įragintus	įragintą	įragintas	-	-
įnag.	įragintu	įragintais	įraginta	įragintomis	-	-
viet.	įragintame	įragintuose	įragintoje	įragintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įragintasis	įragintieji	įragintoji	įragintosios	-	-
kilm.	įragintojo	įragintųjų	įragintosios	įragintųjų	-	-
naud.	įragintajam	įragintiesiems	įragintajai	įragintosioms	-	-
gal.	įragintąjį	įragintuosius	įragintąją	įragintąsias	-	-
įnag.	įragintuoju	įragintaisiais	įragintąja	įragintosiomis	-	-
viet.	įragintajame	įragintuosiuose	įragintojoje	įragintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įragintas, mot. g. įraginta.
• Skiemenys: į-ra-gin-tu

įragintu

1. tas, kurį įragino

Etimologija

<= įraginti, įragina, įragino <= į- + raginti, ragina, ragino

---