įragintojo

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įragintojo (būt. l. neveik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įragintas, mot. g. įraginta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įragintas	įraginti	įraginta	įragintos	įraginta	-
kilm.	įraginto	įragintų	įragintos	įragintų	-	-
naud.	įragintam	įragintiems	įragintai	įragintoms	-	-
gal.	įragintą	įragintus	įragintą	įragintas	-	-
įnag.	įragintu	įragintais	įraginta	įragintomis	-	-
viet.	įragintame	įragintuose	įragintoje	įragintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įragintasis	įragintieji	įragintoji	įragintosios	-	-
kilm.	įragintojo	įragintųjų	įragintosios	įragintųjų	-	-
naud.	įragintajam	įragintiesiems	įragintajai	įragintosioms	-	-
gal.	įragintąjį	įragintuosius	įragintąją	įragintąsias	-	-
įnag.	įragintuoju	įragintaisiais	įragintąja	įragintosiomis	-	-
viet.	įragintajame	įragintuosiuose	įragintojoje	įragintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įragintas, mot. g. įraginta.
• Skiemenys: į-ra-gin-to-jo

įragintojo

1. tas, kurį įragino

Etimologija

<= įraginti, įragina, įragino <= į- + raginti, ragina, ragino

---

Daiktavardis

įragintojo (dkt., vyr. g., vns. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įragintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įragintojas	įragintojai
kilm.	įragintojo	įragintojų
naud.	įragintojui	įragintojams
gal.	įragintoją	įragintojus
įnag.	įragintoju	įragintojais
viet.	įragintojuje	įragintojuose
šauksm.	įragintojau	įragintojai

• Skiemenys: į-ra-gin-to-jo
• žr. pagr. f. įragintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. įragintoja.

įragintojo

1. tas, kuris įragina

Etimologija

<= įraginti, įragina, įragino <= į- + raginti, ragina, ragino

---