įsivaišinęs

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsivaišinęs (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsivaišinęs, mot. g. įsivaišinusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišinęs	įsivaišinę	įsivaišinusi, įsivaišinus	įsivaišinusios	-	įsivaišinę
kilm.	įsivaišinusio	įsivaišinusių	įsivaišinusios	įsivaišinusių	-	-
naud.	įsivaišinusiam	įsivaišinusiems	įsivaišinusiai	įsivaišinusioms	-	-
gal.	įsivaišinusį	įsivaišinusius	įsivaišinusią	įsivaišinusias	-	-
įnag.	įsivaišinusiu	įsivaišinusiais	įsivaišinusia	įsivaišinusiomis	-	-
viet.	įsivaišinusiame	įsivaišinusiuose	įsivaišinusioje	įsivaišinusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišinusysis	įsivaišinusieji	įsivaišinusioji	įsivaišinusiosios	-	-
kilm.	įsivaišinusiojo	įsivaišinusiųjų	įsivaišinusiosios	įsivaišinusiųjų	-	-
naud.	įsivaišinusiajam	įsivaišinusiesiems	įsivaišinusiajai	įsivaišinusiosioms	-	-
gal.	įsivaišinusįjį	įsivaišinusiuosius	įsivaišinusiąją	įsivaišinusiąsias	-	-
įnag.	įsivaišinusiuoju	įsivaišinusiaisiais	įsivaišinusiąja	įsivaišinusiosiomis	-	-
viet.	įsivaišinusiajame	įsivaišinusiuosiuose	įsivaišinusiojoje	įsivaišinusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. įsivaišinusi.
• Skiemenys: į-si-vai-ši-nęs

įsivaišinęs

1. tas, kuris įsivaišino

Etimologija

<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---