įvaišinti

 Lietuvių kalba

Veiksmažodis

įvaišinti (vks., pagr. f., bendr.)

Veiksmažodis; pagrindinės formos: įvaišinti, įvaišina, įvaišino
Tiesioginė nuosaka
	Esamasis	Būtasis kartinis	Būtasis dažninis	Būsimasis
aš	įvaišinu	įvaišinau	įvaišindavau	įvaišinsiu
tu	įvaišini	įvaišinai	įvaišindavai	įvaišinsi
jis, ji	įvaišina	įvaišino	įvaišindavo	įvaišins
mes	įvaišiname, įvaišinam	įvaišinome, įvaišinom	įvaišindavome, įvaišindavom	įvaišinsime, įvaišinsim
jūs	įvaišinate, įvaišinat	įvaišinote, įvaišinot	įvaišindavote, įvaišindavot	įvaišinsite, įvaišinsit
jie, jos	įvaišina	įvaišino	įvaišindavo	įvaišins
Tariamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	įvaišinčiau		įvaišintumėme, įvaišintumėm, įvaišintume
2 asm.	įvaišintumei, įvaišintum		įvaišintumėte, įvaišintumėt
3 asm.	įvaišintų		įvaišintų
Liepiamoji nuosaka
	Vienaskaita		Daugiskaita
1 asm.	-		įvaišinkime, įvaišinkim
2 asm.	įvaišinki, įvaišink		įvaišinkite, įvaišinkit
3 asm.	teįvaišina, teįvaišinie		teįvaišina, teįvaišinie

• žr. pagr. f. įvaišinti, įvaišina, įvaišino

• taip pat žr. es. l. veik. dlv.: įvaišinąs, įvaišinantis, įvaišinanti.
• taip pat žr. būt. k. l. veik. dlv.: įvaišinęs, įvaišinusi.
• taip pat žr. būt. d. l. veik. dlv.: įvaišindavęs, įvaišindavusi.
• taip pat žr. būs. l. veik. dlv.: įvaišinsiąs, įvaišinsiantis, įvaišinsianti.
• taip pat žr. es. l. neveik. dlv.: įvaišinamas, įvaišinama.
• taip pat žr. būt. l. neveik. dlv.: įvaišintas, įvaišinta.
• taip pat žr. būs. l. neveik. dlv.: įvaišinsimas, įvaišinsima.
• taip pat žr. reik. dlv.: įvaišintinas, įvaišintina.
• taip pat žr. pdlv.: įvaišinant, įvaišinus, įvaišindavus, įvaišinsiant.
• taip pat žr. psdlv.: įvaišindamas, įvaišindama.
• taip pat žr. bdn.: įvaišinte, įvaišintinai.
• Skiemenys: į-vai-šin-ti

įvaišinti

1. privalgydinti, prigirdyti svečią
   • Reikia juos įvaišinti.
2. (prk.) primušti, aptrankyti
   • Jei juos įvaišinsi, atsimins.

Etimologija

<= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

Išvestiniai žodžiai

    įvaišinti: Išvestiniai žodžiai

neįvaišinti (lt) įsivaišinti (lt) įvaišinimas (lt)

įvaišintojas (lt) (vyr. g.) įvaišintoja (lt) (mot. g.)

---

Dalyvis

įvaišinti (būt. l. neveik. dlv., vyr. g. dgs. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įvaišintas, mot. g. įvaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišintas	įvaišinti	įvaišinta	įvaišintos	įvaišinta	-
kilm.	įvaišinto	įvaišintų	įvaišintos	įvaišintų	-	-
naud.	įvaišintam	įvaišintiems	įvaišintai	įvaišintoms	-	-
gal.	įvaišintą	įvaišintus	įvaišintą	įvaišintas	-	-
įnag.	įvaišintu	įvaišintais	įvaišinta	įvaišintomis	-	-
viet.	įvaišintame	įvaišintuose	įvaišintoje	įvaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišintasis	įvaišintieji	įvaišintoji	įvaišintosios	-	-
kilm.	įvaišintojo	įvaišintųjų	įvaišintosios	įvaišintųjų	-	-
naud.	įvaišintajam	įvaišintiesiems	įvaišintajai	įvaišintosioms	-	-
gal.	įvaišintąjį	įvaišintuosius	įvaišintąją	įvaišintąsias	-	-
įnag.	įvaišintuoju	įvaišintaisiais	įvaišintąja	įvaišintosiomis	-	-
viet.	įvaišintajame	įvaišintuosiuose	įvaišintojoje	įvaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įvaišintas, mot. g. įvaišinta.

įvaišinti

1. tas, kurį įvaišino

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---