įvaišintojoje

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įvaišintojoje (būt. l. neveik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. viet.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įvaišintas, mot. g. įvaišinta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišintas	įvaišinti	įvaišinta	įvaišintos	įvaišinta	-
kilm.	įvaišinto	įvaišintų	įvaišintos	įvaišintų	-	-
naud.	įvaišintam	įvaišintiems	įvaišintai	įvaišintoms	-	-
gal.	įvaišintą	įvaišintus	įvaišintą	įvaišintas	-	-
įnag.	įvaišintu	įvaišintais	įvaišinta	įvaišintomis	-	-
viet.	įvaišintame	įvaišintuose	įvaišintoje	įvaišintose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišintasis	įvaišintieji	įvaišintoji	įvaišintosios	-	-
kilm.	įvaišintojo	įvaišintųjų	įvaišintosios	įvaišintųjų	-	-
naud.	įvaišintajam	įvaišintiesiems	įvaišintajai	įvaišintosioms	-	-
gal.	įvaišintąjį	įvaišintuosius	įvaišintąją	įvaišintąsias	-	-
įnag.	įvaišintuoju	įvaišintaisiais	įvaišintąja	įvaišintosiomis	-	-
viet.	įvaišintajame	įvaišintuosiuose	įvaišintojoje	įvaišintosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įvaišintas, mot. g. įvaišinta.

įvaišintojoje

1. ta, kurią įvaišino

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

įvaišintojoje (dkt., mot. g., vns. viet.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: įvaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišintoja	įvaišintojos
kilm.	įvaišintojos	įvaišintojų
naud.	įvaišintojai	įvaišintojoms
gal.	įvaišintoją	įvaišintojas
įnag.	įvaišintoja	įvaišintojomis
viet.	įvaišintojoje	įvaišintojose
šauksm.	įvaišintoja	įvaišintojos

• žr. pagr. f. įvaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. įvaišintojas.

įvaišintojoje

1. ta, kuri įvaišina

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---