įsivaišinamąja

Taip pat žr.: įsivaišinamąją

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsivaišinamąja (es. l. neveik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsivaišinamas, mot. g. įsivaišinama
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišinamas	įsivaišinami	įsivaišinama	įsivaišinamos	įsivaišinama	-
kilm.	įsivaišinamo	įsivaišinamų	įsivaišinamos	įsivaišinamų	-	-
naud.	įsivaišinamam	įsivaišinamiems	įsivaišinamai	įsivaišinamoms	-	-
gal.	įsivaišinamą	įsivaišinamus	įsivaišinamą	įsivaišinamas	-	-
įnag.	įsivaišinamu	įsivaišinamais	įsivaišinama	įsivaišinamomis	-	-
viet.	įsivaišinamame	įsivaišinamuose	įsivaišinamoje	įsivaišinamose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišinamasis	įsivaišinamieji	įsivaišinamoji	įsivaišinamosios	-	-
kilm.	įsivaišinamojo	įsivaišinamųjų	įsivaišinamosios	įsivaišinamųjų	-	-
naud.	įsivaišinamajam	įsivaišinamiesiems	įsivaišinamajai	įsivaišinamosioms	-	-
gal.	įsivaišinamąjį	įsivaišinamuosius	įsivaišinamąją	įsivaišinamąsias	-	-
įnag.	įsivaišinamuoju	įsivaišinamaisiais	įsivaišinamąja	įsivaišinamosiomis	-	-
viet.	įsivaišinamajame	įsivaišinamuosiuose	įsivaišinamojoje	įsivaišinamosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsivaišinamas, mot. g. įsivaišinama.

įsivaišinamąja

1. ta, kurią įsivaišina

Etimologija

<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---