įskolintinoms

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įskolintinoms (reik. dlv., mot. g. dgs. naud.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įskolintinas, mot. g. įskolintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įskolintinas	įskolintini	įskolintina	įskolintinos	įskolintina	-
kilm.	įskolintino	įskolintinų	įskolintinos	įskolintinų	-	-
naud.	įskolintinam	įskolintiniems	įskolintinai	įskolintinoms	-	-
gal.	įskolintiną	įskolintinus	įskolintiną	įskolintinas	-	-
įnag.	įskolintinu	įskolintinais	įskolintina	įskolintinomis	-	-
viet.	įskolintiname	įskolintinuose	įskolintinoje	įskolintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įskolintinasis	įskolintinieji	įskolintinoji	įskolintinosios	-	-
kilm.	įskolintinojo	įskolintinųjų	įskolintinosios	įskolintinųjų	-	-
naud.	įskolintinajam	įskolintiniesiems	įskolintinajai	įskolintinosioms	-	-
gal.	įskolintinąjį	įskolintinuosius	įskolintinąją	įskolintinąsias	-	-
įnag.	įskolintinuoju	įskolintinaisiais	įskolintinąja	įskolintinosiomis	-	-
viet.	įskolintinajame	įskolintinuosiuose	įskolintinojoje	įskolintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įskolintinas, mot. g. įskolintina.
• Skiemenys: į-sko-lin-ti-noms

įskolintinoms

1. ta, dėl kurios reikia įskolinti

Etimologija

<= įskolinti, įskolina, įskolino <= į- + skolinti, skolina, skolino

---