įvaišindavusiąją

Taip pat žr.: įvaišindavusiąja

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įvaišindavusiąją (būt. d. l. veik. dlv., įvard. f. mot. g. vns. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įvaišindavęs, mot. g. įvaišindavusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišindavęs	įvaišindavę	įvaišindavusi, įvaišindavus	įvaišindavusios	-	įvaišindavę
kilm.	įvaišindavusio	įvaišindavusių	įvaišindavusios	įvaišindavusių	-	-
naud.	įvaišindavusiam	įvaišindavusiems	įvaišindavusiai	įvaišindavusioms	-	-
gal.	įvaišindavusį	įvaišindavusius	įvaišindavusią	įvaišindavusias	-	-
įnag.	įvaišindavusiu	įvaišindavusiais	įvaišindavusia	įvaišindavusiomis	-	-
viet.	įvaišindavusiame	įvaišindavusiuose	įvaišindavusioje	įvaišindavusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišindavusysis	įvaišindavusieji	įvaišindavusioji	įvaišindavusiosios	-	-
kilm.	įvaišindavusiojo	įvaišindavusiųjų	įvaišindavusiosios	įvaišindavusiųjų	-	-
naud.	įvaišindavusiajam	įvaišindavusiesiems	įvaišindavusiajai	įvaišindavusiosioms	-	-
gal.	įvaišindavusįjį	įvaišindavusiuosius	įvaišindavusiąją	įvaišindavusiąsias	-	-
įnag.	įvaišindavusiuoju	įvaišindavusiaisiais	įvaišindavusiąja	įvaišindavusiosiomis	-	-
viet.	įvaišindavusiajame	įvaišindavusiuosiuose	įvaišindavusiojoje	įvaišindavusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įvaišindavęs, mot. g. įvaišindavusi.

įvaišindavusiąją

1. tas, kuris įvaišindavo

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---