įvaišintinų

Taip pat žr.: įvaišintinu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įvaišintinų (reik. dlv., vyr. g. dgs. kilm., mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įvaišintinas, mot. g. įvaišintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišintinas	įvaišintini	įvaišintina	įvaišintinos	įvaišintina	-
kilm.	įvaišintino	įvaišintinų	įvaišintinos	įvaišintinų	-	-
naud.	įvaišintinam	įvaišintiniems	įvaišintinai	įvaišintinoms	-	-
gal.	įvaišintiną	įvaišintinus	įvaišintiną	įvaišintinas	-	-
įnag.	įvaišintinu	įvaišintinais	įvaišintina	įvaišintinomis	-	-
viet.	įvaišintiname	įvaišintinuose	įvaišintinoje	įvaišintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įvaišintinasis	įvaišintinieji	įvaišintinoji	įvaišintinosios	-	-
kilm.	įvaišintinojo	įvaišintinųjų	įvaišintinosios	įvaišintinųjų	-	-
naud.	įvaišintinajam	įvaišintiniesiems	įvaišintinajai	įvaišintinosioms	-	-
gal.	įvaišintinąjį	įvaišintinuosius	įvaišintinąją	įvaišintinąsias	-	-
įnag.	įvaišintinuoju	įvaišintinaisiais	įvaišintinąja	įvaišintinosiomis	-	-
viet.	įvaišintinajame	įvaišintinuosiuose	įvaišintinojoje	įvaišintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įvaišintinas, mot. g. įvaišintina.

įvaišintinų

1. tas, dėl kurio reikia įvaišinti

Etimologija

<= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---