atvaišintojų

Taip pat žr.: atvaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

atvaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: atvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atvaišintojas	atvaišintojai
kilm.	atvaišintojo	atvaišintojų
naud.	atvaišintojui	atvaišintojams
gal.	atvaišintoją	atvaišintojus
įnag.	atvaišintoju	atvaišintojais
viet.	atvaišintojuje	atvaišintojuose
šauksm.	atvaišintojau	atvaišintojai

• žr. pagr. f. atvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. atvaišintoja.

atvaišintojų

1. tas, kuris atvaišina

Etimologija

<= atvaišinti, atvaišina, atvaišino <= at- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

atvaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: atvaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	atvaišintoja	atvaišintojos
kilm.	atvaišintojos	atvaišintojų
naud.	atvaišintojai	atvaišintojoms
gal.	atvaišintoją	atvaišintojas
įnag.	atvaišintoja	atvaišintojomis
viet.	atvaišintojoje	atvaišintojose
šauksm.	atvaišintoja	atvaišintojos

• žr. pagr. f. atvaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. atvaišintojas.

atvaišintojų

1. ta, kuri atvaišina

Etimologija

<= atvaišinti, atvaišina, atvaišino <= at- + vaišinti, vaišina, vaišino

---