Taip pat žr.: ES, Es, ir

Tarimas

taisyti

Įvardis

taisyti

es (vyr. g.)

  1. jis (lt) (sen.)
Įvardžio „es“ formos
Linksnis Asmeninis įvardis
Vardininkas es
Kilmininkas jo
Naudininkas jam
Galininkas jin̄
Įnagininkas juo
Vietininkas Vi. jamei
Kr. jyn
Gr. jamepi
Ar. juop
Šauksmininkas

Etimologija

taisyti

Senosios žinomos įvardžio „es“ formos: es („jis“). Iš baltų-slavų prokalbės *is (palyginimui, slavų prokalbės *jь („jis, ji, tai“)), iš indoeuropiečių prokalbės *ís („šitas, jis“). Giminiškas latgalių k. is, jis, jei, lietuvių k. jis.

Kategorijos

taisyti

Taip pat žiūrėkite

taisyti
Jotvingių kalbos asmeniniai įvardžiai
Asmeniniai įvardžiai Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I-asis asmuo as muduo (vyr. g.)
mudwai (mot. g. ir niek. g.)
mes
II-asis asmuo tu juduo (vyr. g.)
judwai (mot. g. ir niek. g.)
jūs
III-iasis asmuo es (vyr. g.)
ei (mot. g.)
tat (bev. g.)
jaduo (vyr. g.)
jodwai (mot. g.)
tadtwai (bev. g.)
ai (vyr. g.)
uos (mot. g.)
taty (bev. g.)

Tarimas

taisyti
  • TFA: [ɛs]
    •   

Įvardis

taisyti

es

  1.  (lt)

Etimologija

taisyti

Iš baltų prokalbės *, iš indoeuropiečių prokalbės * (iš *éǵh₂). Visos įvardžio formos (išskyrus jo formą vardininko linksnyje) yra kilusios iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *me- (manoma, kad baltų kalbose raidė „e“ pakeitė „a“ dėl irano k. įtakos): reduplikuota *me-me- → *mene → baltų prokalbės kilmininko/galininko linksnių *mane → *manen (siejama analogija su kitais galininko linksniais) → *manens (siejama analogija su kitais kilmininko linksniais) → kilmininko linksnio manis, o *manen → galininko linksnio mani. Naudininko linksnio man siejamas su senesniu jo variantu *mani. Įnagininko linksnio variantas manim imituoja vardinę i-šaknies paradigmą. Giminiškas lietuvių k. (archaišku ), prūsų k. es, as, jotvingių k. as, slavų prokalbės *(j)azъ (senosios bažnytinės slavų k. азъ (azŭ), senosios rytų slavų k. ꙗзъ (jazŭ), baltarusių k., ukrainiečių k., rusų k. я (ja), bulgarų k. аз (az), čekų k. (iš jaz), lenkų k. ja (iš jaz)), germanų prokalbės *ekan, *ek (gotų k. 𐌹𐌺 (ik), senovės skandinavų k. ek, senosios vokiečių aukštaičių k. ih, vokiečių k. ich, senosios anglų k. ic, anglų k. I), hetitų k. uk, sanskrito अहम् (ahám), senovės graikų k. ἐγώ (egṓ), lotynų k. ego, osetinų k. ӕз (æz).[1]

Vartosenos pastabos

taisyti

Įvardžio forma mans nurodo tik priklausomybę („mano daiktas“; t.y. daiktas priklausantis man), o manis yra tikroji kilmininko linksnio forma, apimanti visas jo reikšmes. Naudininko linksnio forma manim yra naudojama pasirinktinai, dažniausiai tik su tam tikrais prielinksniais.

Kiti asmeniniai įvardžiai

taisyti

es - tu - viņš / viņa - mēs - jūs - viņi / viņas

Nuorodos

taisyti
  1. ^Karulis, Konstantīns (1992), „es“, knygoje Latviešu Etimoloģijas Vārdnīca (latvių kalba), Rīga: AVOTS, →ISBN
Linksniavimas
Vardininkas
Nominatīvs
es
Kilmininkas
Ģenitīvs
manis / mans
Naudininkas
Datīvs
man / manim
Galininkas
Akuzatīvs
mani
Įnagininkas
Instrumentālis
mani
Vietininkas
Lokatīvs
manī
Šauksmininkas
Vokatīvs
-




Įvardis

taisyti

es

  1.  (lt)

Etimologija

taisyti

indoeuropiečių prokalbės *éǵh₂.



Daiktavardis

taisyti

es

  1. ledas (lt)

Etimologija

taisyti
  Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai kviečiame ją parašyti čia. Instrukcijas, kaip nurodyti etimologijas rasite čia.



Veiksmažodžio forma

taisyti

es

  • Veiksmažodžio ser tiesioginės nuosakos esamojo laiko 3-iojo asmens vienaskaitos forma: „(jis, ji) yra (lt).