Taip pat žr.: ES, Es, ir

Sūduvos herbas.jpg Jotvingių kalbaKeisti

TarimasKeisti

TFA: [ès]

ĮvardisKeisti

es (vyr. g.)

  1. jis (lt) (sen.)
    • Senosios žinomos įvardžio „jis“ formos: es.

EtimologijaKeisti

Iš baltų-slavų prokalbės *is (palyginimui, slavų prokalbės *jь („jis, ji, tai“)), iš indoeuropiečių prokalbės *ís („šitas, jis“). Giminiškas latgalių k. is, jis, jei, lietuvių k. jis.

KategorijosKeisti

Taip pat žiūrėkiteKeisti

Įvardžio „es“ formos
Linksnis Asmeninis įvardis
Vardininkas es
Kilmininkas jo
Naudininkas jam
Galininkas jin̄
Įnagininkas ju
Vietininkas Vi. jamei
Kr. jyn
Gr. jamepi
Ar. juop
Šauksmininkas
Jotvingių kalbos asmeniniai įvardžiai
Asmeniniai įvardžiai Vienaskaita Dviskaita Daugiskaita
I-asis asmuo as muduo (vyr. g.)
mudwai (mot. g. ir niek. g.)
mes
II-asis asmuo tu juduo (vyr. g.)
judwai (mot. g. ir niek. g.)
jūs
III-iasis asmuo es (vyr. g.)
ei (mot. g.)
tat (bev. g.)
jaduo (vyr. g.)
jodwai (mot. g.)
tadtwai (bev. g.)
ai (vyr. g.)
uos (mot. g.)
taty (bev. g.)

Flag of Latvia.svg Latvių kalbaKeisti

TarimasKeisti

Latvių kalba:

ĮvardisKeisti

es

  1.  (lt)

EtimologijaKeisti

Iš baltų prokalbės *, iš indoeuropiečių prokalbės * (iš *éǵh₂). Visos įvardžio formos (išskyrus jo formą vardininko linksnyje) yra kilusios iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *me- (manoma, kad baltų kalbose raidė „e“ pakeitė „a“ dėl irano k. įtakos): reduplikuota *me-me- → *mene → baltų prokalbės kilmininko/galininko linksnių *mane → *manen (siejama analogija su kitais galininko linksniais) → *manens (siejama analogija su kitais kilmininko linksniais) → kilmininko linksnio manis, o *manen → galininko linksnio mani. Naudininko linksnio man siejamas su senesniu jo variantu *mani. Įnagininko linksnio variantas manim imituoja vardinę i-šaknies paradigmą. Giminiškas lietuvių k. (archaišku ), prūsų k. es, as, jotvingių k. as, slavų prokalbės *(j)azъ (senosios bažnytinės slavų k. азъ (azŭ), senosios rytų slavų k. ꙗзъ (jazŭ), baltarusių k., ukrainiečių k., rusų k. я (ja), bulgarų k. аз (az), čekų k. (iš jaz), lenkų k. ja (iš jaz)), germanų prokalbės *ekan, *ek (gotų k. 𐌹𐌺 (ik), senovės skandinavų k. ek, senosios vokiečių aukštaičių k. ih, vokiečių k. ich, senosios anglų k. ic, anglų k. I), hetitų k. uk, sanskrito अहम् (ahám), senovės graikų k. ἐγώ (egṓ), lotynų k. ego, osetinų k. ӕз (æz).[1]

Vartosenos pastabosKeisti

Įvardžio forma mans nurodo tik priklausomybę („mano daiktas“; t.y. daiktas priklausantis man), o manis yra tikroji kilmininko linksnio forma, apimanti visas jo reikšmes. Naudininko linksnio forma manim yra naudojama pasirinktinai, dažniausiai tik su tam tikrais prielinksniais.

Kiti asmeniniai įvardžiaiKeisti

es - tu - viņš / viņa - mēs - jūs - viņi / viņas

NuorodosKeisti

  1. ^Karulis, Konstantīns (1992), „es“, knygoje Latviešu Etimoloģijas Vārdnīca (latvių kalba), Rīga: AVOTS, →ISBN
Linksniavimas
Vardininkas
Nominatīvs
es
Kilmininkas
Ģenitīvs
manis / mans
Naudininkas
Datīvs
man / manim
Galininkas
Akuzatīvs
mani
Įnagininkas
Instrumentālis
mani
Vietininkas
Lokatīvs
manī
Šauksmininkas
Vokatīvs
-




Flag of Latgale.svg Latgalių kalbaKeisti

ĮvardisKeisti

es

  1.  (lt)

EtimologijaKeisti

indoeuropiečių prokalbės *éǵh₂.



Flag of Indonesia.svg Indoneziečių kalbaKeisti

DaiktavardisKeisti

es

  1. ledas (lt)

EtimologijaKeisti

  Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai kviečiame ją parašyti čia. Instrukcijas, kaip nurodyti etimologijas rasite čia.



Flag of Spain.svg Ispanų kalbaKeisti

Veiksmažodžio formaKeisti

es

  • Veiksmažodžio ser tiesioginės nuosakos esamojo laiko 3-iojo asmens vienaskaitos forma: „(jis, ji) yra (lt).