es
Jotvingių kalbaKeisti
TarimasKeisti
TFA: [ès]
ĮvardisKeisti
EtimologijaKeisti
Iš baltų-slavų prokalbės *is (palyginimui, slavų prokalbės *jь („jis, ji, tai“)), iš indoeuropiečių prokalbės *ís („šitas, jis“). Giminiškas latgalių k. is, jis, jei, lietuvių k. jis.
KategorijosKeisti
Taip pat žiūrėkiteKeisti
| Įvardžio „es“ formos | ||
|---|---|---|
| Linksnis | Asmeninis įvardis | |
| Vardininkas | es | |
| Kilmininkas | jo | |
| Naudininkas | jam | |
| Galininkas | jin̄ | |
| Įnagininkas | ju | |
| Vietininkas | Vi. | jamei |
| Kr. | jyn | |
| Gr. | jamepi | |
| Ar. | juop | |
| Šauksmininkas | – | |
| Jotvingių kalbos asmeniniai įvardžiai | |||
|---|---|---|---|
| Asmeniniai įvardžiai | Vienaskaita | Dviskaita | Daugiskaita |
| I-asis asmuo | as | muduo (vyr. g.) mudwai (mot. g. ir niek. g.) |
mes |
| II-asis asmuo | tu | juduo (vyr. g.) judwai (mot. g. ir niek. g.) |
jūs |
| III-iasis asmuo | es (vyr. g.) ei (mot. g.) tat (bev. g.) |
jaduo (vyr. g.) jodwai (mot. g.) tadtwai (bev. g.) |
ai (vyr. g.) uos (mot. g.) taty (bev. g.) |
Latvių kalbaKeisti
TarimasKeisti
- TFA: [ɛs]
Latvių kalba:
ĮvardisKeisti
EtimologijaKeisti
Iš baltų prokalbės *ež, iš indoeuropiečių prokalbės *eǵ (iš *éǵh₂). Visos įvardžio formos (išskyrus jo formą vardininko linksnyje) yra kilusios iš indoeuropiečių prokalbės šaknies *me- (manoma, kad baltų kalbose raidė „e“ pakeitė „a“ dėl irano k. įtakos): reduplikuota *me-me- → *mene → baltų prokalbės kilmininko/galininko linksnių *mane → *manen (siejama analogija su kitais galininko linksniais) → *manens (siejama analogija su kitais kilmininko linksniais) → kilmininko linksnio manis, o *manen → galininko linksnio mani. Naudininko linksnio man siejamas su senesniu jo variantu *mani. Įnagininko linksnio variantas manim imituoja vardinę i-šaknies paradigmą. Giminiškas lietuvių k. aš (archaišku eš), prūsų k. es, as, jotvingių k. as, slavų prokalbės *(j)azъ (senosios bažnytinės slavų k. азъ (azŭ), senosios rytų slavų k. ꙗзъ (jazŭ), baltarusių k., ukrainiečių k., rusų k. я (ja), bulgarų k. аз (az), čekų k. já (iš jaz), lenkų k. ja (iš jaz)), germanų prokalbės *ekan, *ek (gotų k. 𐌹𐌺 (ik), senovės skandinavų k. ek, senosios vokiečių aukštaičių k. ih, vokiečių k. ich, senosios anglų k. ic, anglų k. I), hetitų k. uk, sanskrito अहम् (ahám), senovės graikų k. ἐγώ (egṓ), lotynų k. ego, osetinų k. ӕз (æz).[1]
Vartosenos pastabosKeisti
Įvardžio forma mans nurodo tik priklausomybę („mano daiktas“; t.y. daiktas priklausantis man), o manis yra tikroji kilmininko linksnio forma, apimanti visas jo reikšmes. Naudininko linksnio forma manim yra naudojama pasirinktinai, dažniausiai tik su tam tikrais prielinksniais.
Kiti asmeniniai įvardžiaiKeisti
es - tu - viņš / viņa - mēs - jūs - viņi / viņas
NuorodosKeisti
- ↑ ^Karulis, Konstantīns (1992), „es“, knygoje Latviešu Etimoloģijas Vārdnīca (latvių kalba), Rīga: AVOTS, →ISBN
| Vardininkas Nominatīvs |
es |
|---|---|
| Kilmininkas Ģenitīvs |
manis / mans |
| Naudininkas Datīvs |
man / manim |
| Galininkas Akuzatīvs |
mani |
| Įnagininkas Instrumentālis |
mani |
| Vietininkas Lokatīvs |
manī |
| Šauksmininkas Vokatīvs |
- |
Latgalių kalbaKeisti
ĮvardisKeisti
EtimologijaKeisti
Iš indoeuropiečių prokalbės *éǵh₂.
Indoneziečių kalbaKeisti
DaiktavardisKeisti
EtimologijaKeisti
|
Žodžio kilmė nežinoma. Jeigu žinote žodžio etimologiją, maloniai kviečiame ją parašyti čia. Instrukcijas, kaip nurodyti etimologijas rasite čia. |
Ispanų kalbaKeisti
Veiksmažodžio formaKeisti
es
- Veiksmažodžio ser tiesioginės nuosakos esamojo laiko 3-iojo asmens vienaskaitos forma: „(jis, ji) yra“ (lt).