išmąsčiusiu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išmąsčiusiu (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. vns. įnag.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išmąstęs, mot. g. išmąsčiusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstęs	išmąstę	išmąsčiusi, išmąsčius	išmąsčiusios	-	išmąstę
kilm.	išmąsčiusio	išmąsčiusių	išmąsčiusios	išmąsčiusių	-	-
naud.	išmąsčiusiam	išmąsčiusiems	išmąsčiusiai	išmąsčiusioms	-	-
gal.	išmąsčiusį	išmąsčiusius	išmąsčiusią	išmąsčiusias	-	-
įnag.	išmąsčiusiu	išmąsčiusiais	išmąsčiusia	išmąsčiusiomis	-	-
viet.	išmąsčiusiame	išmąsčiusiuose	išmąsčiusioje	išmąsčiusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąsčiusysis	išmąsčiusieji	išmąsčiusioji	išmąsčiusiosios	-	-
kilm.	išmąsčiusiojo	išmąsčiusiųjų	išmąsčiusiosios	išmąsčiusiųjų	-	-
naud.	išmąsčiusiajam	išmąsčiusiesiems	išmąsčiusiajai	išmąsčiusiosioms	-	-
gal.	išmąsčiusįjį	išmąsčiusiuosius	išmąsčiusiąją	išmąsčiusiąsias	-	-
įnag.	išmąsčiusiuoju	išmąsčiusiaisiais	išmąsčiusiąja	išmąsčiusiosiomis	-	-
viet.	išmąsčiusiajame	išmąsčiusiuosiuose	išmąsčiusiojoje	išmąsčiusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išmąstęs, mot. g. išmąsčiusi.
• Skiemenys: iš-mąs-čiu-siu

išmąsčiusiu

1. tas, kuris išmąstė

Etimologija

<= išmąstyti, išmąsto, išmąstė <= iš- + mąstyti, mąsto, mąstė

---