išmąstydavusiojo

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išmąstydavusiojo (būt. d. l. veik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išmąstydavęs, mot. g. išmąstydavusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstydavęs	išmąstydavę	išmąstydavusi, išmąstydavus	išmąstydavusios	-	išmąstydavę
kilm.	išmąstydavusio	išmąstydavusių	išmąstydavusios	išmąstydavusių	-	-
naud.	išmąstydavusiam	išmąstydavusiems	išmąstydavusiai	išmąstydavusioms	-	-
gal.	išmąstydavusį	išmąstydavusius	išmąstydavusią	išmąstydavusias	-	-
įnag.	išmąstydavusiu	išmąstydavusiais	išmąstydavusia	išmąstydavusiomis	-	-
viet.	išmąstydavusiame	išmąstydavusiuose	išmąstydavusioje	išmąstydavusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstydavusysis	išmąstydavusieji	išmąstydavusioji	išmąstydavusiosios	-	-
kilm.	išmąstydavusiojo	išmąstydavusiųjų	išmąstydavusiosios	išmąstydavusiųjų	-	-
naud.	išmąstydavusiajam	išmąstydavusiesiems	išmąstydavusiajai	išmąstydavusiosioms	-	-
gal.	išmąstydavusįjį	išmąstydavusiuosius	išmąstydavusiąją	išmąstydavusiąsias	-	-
įnag.	išmąstydavusiuoju	išmąstydavusiaisiais	išmąstydavusiąja	išmąstydavusiosiomis	-	-
viet.	išmąstydavusiajame	išmąstydavusiuosiuose	išmąstydavusiojoje	išmąstydavusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išmąstydavęs, mot. g. išmąstydavusi.
• Skiemenys: iš-mąs-ty-da-vu-sio-jo

išmąstydavusiojo

1. tas, kuris išmąstydavo

Etimologija

<= išmąstyti, išmąsto, išmąstė <= iš- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  išmąstydavusiojo: bendrai

---