išmąstysimas

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išmąstysimas (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard., mot. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išmąstysimas, mot. g. išmąstysima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstysimas	išmąstysimi	išmąstysima	išmąstysimos	išmąstysima	-
kilm.	išmąstysimo	išmąstysimų	išmąstysimos	išmąstysimų	-	-
naud.	išmąstysimam	išmąstysimiems	išmąstysimai	išmąstysimoms	-	-
gal.	išmąstysimą	išmąstysimus	išmąstysimą	išmąstysimas	-	-
įnag.	išmąstysimu	išmąstysimais	išmąstysima	išmąstysimomis	-	-
viet.	išmąstysimame	išmąstysimuose	išmąstysimoje	išmąstysimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstysimasis	išmąstysimieji	išmąstysimoji	išmąstysimosios	-	-
kilm.	išmąstysimojo	išmąstysimųjų	išmąstysimosios	išmąstysimųjų	-	-
naud.	išmąstysimajam	išmąstysimiesiems	išmąstysimajai	išmąstysimosioms	-	-
gal.	išmąstysimąjį	išmąstysimuosius	išmąstysimąją	išmąstysimąsias	-	-
įnag.	išmąstysimuoju	išmąstysimaisiais	išmąstysimąja	išmąstysimosiomis	-	-
viet.	išmąstysimajame	išmąstysimuosiuose	išmąstysimojoje	išmąstysimosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. išmąstysima.
• Skiemenys: iš-mąs-ty-si-mas

išmąstysimas

1. tas, kurį išmąstys

Etimologija

<= išmąstyti, išmąsto, išmąstė <= iš- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  išmąstysimas: bendrai

---