išmąstytinojo

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išmąstytinojo (reik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išmąstytinas, mot. g. išmąstytina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstytinas	išmąstytini	išmąstytina	išmąstytinos	išmąstytina	-
kilm.	išmąstytino	išmąstytinų	išmąstytinos	išmąstytinų	-	-
naud.	išmąstytinam	išmąstytiniems	išmąstytinai	išmąstytinoms	-	-
gal.	išmąstytiną	išmąstytinus	išmąstytiną	išmąstytinas	-	-
įnag.	išmąstytinu	išmąstytinais	išmąstytina	išmąstytinomis	-	-
viet.	išmąstytiname	išmąstytinuose	išmąstytinoje	išmąstytinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išmąstytinasis	išmąstytinieji	išmąstytinoji	išmąstytinosios	-	-
kilm.	išmąstytinojo	išmąstytinųjų	išmąstytinosios	išmąstytinųjų	-	-
naud.	išmąstytinajam	išmąstytiniesiems	išmąstytinajai	išmąstytinosioms	-	-
gal.	išmąstytinąjį	išmąstytinuosius	išmąstytinąją	išmąstytinąsias	-	-
įnag.	išmąstytinuoju	išmąstytinaisiais	išmąstytinąja	išmąstytinosiomis	-	-
viet.	išmąstytinajame	išmąstytinuosiuose	išmąstytinojoje	išmąstytinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išmąstytinas, mot. g. išmąstytina.
• Skiemenys: iš-mąs-ty-ti-no-jo

išmąstytinojo

1. tas, dėl kurio reikia išmąstyti

Etimologija

<= išmąstyti, išmąsto, išmąstė <= iš- + mąstyti, mąsto, mąstė

---