išsimąstantis

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išsimąstantis (es. l. veik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išsimąstantis, mot. g. išsimąstanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsimąstąs, išsimąstantis	išsimąstą, išsimąstantys	išsimąstanti	išsimąstančios	-	išsimąstą
kilm.	išsimąstančio	išsimąstančių	išsimąstančios	išsimąstančių	-	-
naud.	išsimąstančiam	išsimąstantiems, išsimąstantiem	išsimąstančiai	išsimąstančioms, išsimąstančiom	-	-
gal.	išsimąstantį	išsimąstančius	išsimąstančią	išsimąstančias	-	-
įnag.	išsimąstančiu	išsimąstančiais	išsimąstančia	išsimąstančiomis	-	-
viet.	išsimąstančiame, išsimąstančiam	išsimąstančiuose, išsimąstančiuos	išsimąstančioje, išsimąstančioj	išsimąstančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išsimąstantysis	išsimąstantieji	išsimąstančioji	išsimąstančiosios	-	-
kilm.	išsimąstančiojo	išsimąstančiųjų	išsimąstančiosios	išsimąstančiųjų	-	-
naud.	išsimąstančiajam	išsimąstantiesiems	išsimąstančiajai	išsimąstančiosioms	-	-
gal.	išsimąstantįjį	išsimąstančiuosius	išsimąstančiąją	išsimąstančiąsias	-	-
įnag.	išsimąstančiuoju	išsimąstančiaisiais	išsimąstančiąja	išsimąstančiosiomis	-	-
viet.	išsimąstančiajame	išsimąstančiuosiuose	išsimąstančiojoje	išsimąstančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. išsimąstanti.
• Skiemenys: iš-si-mąs-tan-tis

išsimąstantis

1. tas, kuris išsimąsto

Etimologija

<= išsimąstyti, išsimąsto, išsimąstė <= iš- + sangrž. si- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  išsimąstantis: bendrai

---