išvaišinamą

Taip pat žr.: išvaišinama

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išvaišinamą (es. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. gal., mot. g. vns. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išvaišinamas, mot. g. išvaišinama
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišinamas	išvaišinami	išvaišinama	išvaišinamos	išvaišinama	-
kilm.	išvaišinamo	išvaišinamų	išvaišinamos	išvaišinamų	-	-
naud.	išvaišinamam	išvaišinamiems	išvaišinamai	išvaišinamoms	-	-
gal.	išvaišinamą	išvaišinamus	išvaišinamą	išvaišinamas	-	-
įnag.	išvaišinamu	išvaišinamais	išvaišinama	išvaišinamomis	-	-
viet.	išvaišinamame	išvaišinamuose	išvaišinamoje	išvaišinamose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišinamasis	išvaišinamieji	išvaišinamoji	išvaišinamosios	-	-
kilm.	išvaišinamojo	išvaišinamųjų	išvaišinamosios	išvaišinamųjų	-	-
naud.	išvaišinamajam	išvaišinamiesiems	išvaišinamajai	išvaišinamosioms	-	-
gal.	išvaišinamąjį	išvaišinamuosius	išvaišinamąją	išvaišinamąsias	-	-
įnag.	išvaišinamuoju	išvaišinamaisiais	išvaišinamąja	išvaišinamosiomis	-	-
viet.	išvaišinamajame	išvaišinamuosiuose	išvaišinamojoje	išvaišinamosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išvaišinamas, mot. g. išvaišinama.

išvaišinamą

1. ta, kurią išvaišina

Etimologija

<= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---