išvaišinsimų

Taip pat žr.: išvaišinsimu

 Lietuvių kalba

Dalyvis

išvaišinsimų (būs. l. neveik. dlv., vyr. g. dgs. kilm., mot. g. dgs. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. išvaišinsimas, mot. g. išvaišinsima
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišinsimas	išvaišinsimi	išvaišinsima	išvaišinsimos	išvaišinsima	-
kilm.	išvaišinsimo	išvaišinsimų	išvaišinsimos	išvaišinsimų	-	-
naud.	išvaišinsimam	išvaišinsimiems	išvaišinsimai	išvaišinsimoms	-	-
gal.	išvaišinsimą	išvaišinsimus	išvaišinsimą	išvaišinsimas	-	-
įnag.	išvaišinsimu	išvaišinsimais	išvaišinsima	išvaišinsimomis	-	-
viet.	išvaišinsimame	išvaišinsimuose	išvaišinsimoje	išvaišinsimose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	išvaišinsimasis	išvaišinsimieji	išvaišinsimoji	išvaišinsimosios	-	-
kilm.	išvaišinsimojo	išvaišinsimųjų	išvaišinsimosios	išvaišinsimųjų	-	-
naud.	išvaišinsimajam	išvaišinsimiesiems	išvaišinsimajai	išvaišinsimosioms	-	-
gal.	išvaišinsimąjį	išvaišinsimuosius	išvaišinsimąją	išvaišinsimąsias	-	-
įnag.	išvaišinsimuoju	išvaišinsimaisiais	išvaišinsimąja	išvaišinsimosiomis	-	-
viet.	išvaišinsimajame	išvaišinsimuosiuose	išvaišinsimojoje	išvaišinsimosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. išvaišinsimas, mot. g. išvaišinsima.

išvaišinsimų

1. tas, kurį išvaišins

Etimologija

<= išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---