neįsivaišintiname

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neįsivaišintiname (reik. dlv., vyr. g. vns. viet.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neįsivaišintinas, mot. g. neįsivaišintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsivaišintinas	neįsivaišintini	neįsivaišintina	neįsivaišintinos	neįsivaišintina	-
kilm.	neįsivaišintino	neįsivaišintinų	neįsivaišintinos	neįsivaišintinų	-	-
naud.	neįsivaišintinam	neįsivaišintiniems	neįsivaišintinai	neįsivaišintinoms	-	-
gal.	neįsivaišintiną	neįsivaišintinus	neįsivaišintiną	neįsivaišintinas	-	-
įnag.	neįsivaišintinu	neįsivaišintinais	neįsivaišintina	neįsivaišintinomis	-	-
viet.	neįsivaišintiname	neįsivaišintinuose	neįsivaišintinoje	neįsivaišintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsivaišintinasis	neįsivaišintinieji	neįsivaišintinoji	neįsivaišintinosios	-	-
kilm.	neįsivaišintinojo	neįsivaišintinųjų	neįsivaišintinosios	neįsivaišintinųjų	-	-
naud.	neįsivaišintinajam	neįsivaišintiniesiems	neįsivaišintinajai	neįsivaišintinosioms	-	-
gal.	neįsivaišintinąjį	neįsivaišintinuosius	neįsivaišintinąją	neįsivaišintinąsias	-	-
įnag.	neįsivaišintinuoju	neįsivaišintinaisiais	neįsivaišintinąja	neįsivaišintinosiomis	-	-
viet.	neįsivaišintinajame	neįsivaišintinuosiuose	neįsivaišintinojoje	neįsivaišintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neįsivaišintinas, mot. g. neįsivaišintina.

neįsivaišintiname

1. tas, dėl kurio reikia neįsivaišinti

Etimologija

<= neįsivaišinti, neįsivaišina, neįsivaišino <= ne- + įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---