neįsivaišintoją

Taip pat žr.: neįsivaišintoja

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

neįsivaišintoją (dkt., vyr. g., vns. gal.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: neįsivaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsivaišintojas	neįsivaišintojai
kilm.	neįsivaišintojo	neįsivaišintojų
naud.	neįsivaišintojui	neįsivaišintojams
gal.	neįsivaišintoją	neįsivaišintojus
įnag.	neįsivaišintoju	neįsivaišintojais
viet.	neįsivaišintojuje	neįsivaišintojuose
šauksm.	neįsivaišintojau	neįsivaišintojai

• žr. pagr. f. neįsivaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. neįsivaišintoja.

neįsivaišintoją

1. tas, kuris neįsivaišina

Etimologija

<= neįsivaišinti, neįsivaišina, neįsivaišino <= ne- + įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

neįsivaišintoją (dkt., mot. g., vns. gal.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: neįsivaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neįsivaišintoja	neįsivaišintojos
kilm.	neįsivaišintojos	neįsivaišintojų
naud.	neįsivaišintojai	neįsivaišintojoms
gal.	neįsivaišintoją	neįsivaišintojas
įnag.	neįsivaišintoja	neįsivaišintojomis
viet.	neįsivaišintojoje	neįsivaišintojose
šauksm.	neįsivaišintoja	neįsivaišintojos

• žr. pagr. f. neįsivaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. neįsivaišintojas.

neįsivaišintoją

1. ta, kuri neįsivaišina

Etimologija

<= neįsivaišinti, neįsivaišina, neįsivaišino <= ne- + įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---