neišvaišintinus

 Lietuvių kalba

Dalyvis

neišvaišintinus (reik. dlv., vyr. g. dgs. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. neišvaišintinas, mot. g. neišvaišintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neišvaišintinas	neišvaišintini	neišvaišintina	neišvaišintinos	neišvaišintina	-
kilm.	neišvaišintino	neišvaišintinų	neišvaišintinos	neišvaišintinų	-	-
naud.	neišvaišintinam	neišvaišintiniems	neišvaišintinai	neišvaišintinoms	-	-
gal.	neišvaišintiną	neišvaišintinus	neišvaišintiną	neišvaišintinas	-	-
įnag.	neišvaišintinu	neišvaišintinais	neišvaišintina	neišvaišintinomis	-	-
viet.	neišvaišintiname	neišvaišintinuose	neišvaišintinoje	neišvaišintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neišvaišintinasis	neišvaišintinieji	neišvaišintinoji	neišvaišintinosios	-	-
kilm.	neišvaišintinojo	neišvaišintinųjų	neišvaišintinosios	neišvaišintinųjų	-	-
naud.	neišvaišintinajam	neišvaišintiniesiems	neišvaišintinajai	neišvaišintinosioms	-	-
gal.	neišvaišintinąjį	neišvaišintinuosius	neišvaišintinąją	neišvaišintinąsias	-	-
įnag.	neišvaišintinuoju	neišvaišintinaisiais	neišvaišintinąja	neišvaišintinosiomis	-	-
viet.	neišvaišintinajame	neišvaišintinuosiuose	neišvaišintinojoje	neišvaišintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. neišvaišintinas, mot. g. neišvaišintina.

neišvaišintinus

1. tas, dėl kurio reikia neišvaišinti

Etimologija

<= neišvaišinti, neišvaišina, neišvaišino <= ne- + išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---