neišvaišintojų

Taip pat žr.: neišvaišintoju

 Lietuvių kalba

Daiktavardis

neišvaišintojų (dkt., vyr. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: neišvaišintojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neišvaišintojas	neišvaišintojai
kilm.	neišvaišintojo	neišvaišintojų
naud.	neišvaišintojui	neišvaišintojams
gal.	neišvaišintoją	neišvaišintojus
įnag.	neišvaišintoju	neišvaišintojais
viet.	neišvaišintojuje	neišvaišintojuose
šauksm.	neišvaišintojau	neišvaišintojai

• žr. pagr. f. neišvaišintojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. neišvaišintoja.

neišvaišintojų

1. tas, kuris neišvaišina

Etimologija

<= neišvaišinti, neišvaišina, neišvaišino <= ne- + išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---

Daiktavardis

neišvaišintojų (dkt., mot. g., dgs. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: neišvaišintoja
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	neišvaišintoja	neišvaišintojos
kilm.	neišvaišintojos	neišvaišintojų
naud.	neišvaišintojai	neišvaišintojoms
gal.	neišvaišintoją	neišvaišintojas
įnag.	neišvaišintoja	neišvaišintojomis
viet.	neišvaišintojoje	neišvaišintojose
šauksm.	neišvaišintoja	neišvaišintojos

• žr. pagr. f. neišvaišintoja
• Taip pat žr. pagr. f. vyr. g. neišvaišintojas.

neišvaišintojų

1. ta, kuri neišvaišina

Etimologija

<= neišvaišinti, neišvaišina, neišvaišino <= ne- + išvaišinti, išvaišina, išvaišino <= iš- + vaišinti, vaišina, vaišino

---