nesumąstantysis

 Lietuvių kalba

Dalyvis

nesumąstantysis (es. l. veik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. nesumąstantis, mot. g. nesumąstanti
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nesumąstąs, nesumąstantis	nesumąstą, nesumąstantys	nesumąstanti	nesumąstančios	-	nesumąstą
kilm.	nesumąstančio	nesumąstančių	nesumąstančios	nesumąstančių	-	-
naud.	nesumąstančiam	nesumąstantiems, nesumąstantiem	nesumąstančiai	nesumąstančioms, nesumąstančiom	-	-
gal.	nesumąstantį	nesumąstančius	nesumąstančią	nesumąstančias	-	-
įnag.	nesumąstančiu	nesumąstančiais	nesumąstančia	nesumąstančiomis	-	-
viet.	nesumąstančiame, nesumąstančiam	nesumąstančiuose, nesumąstančiuos	nesumąstančioje, nesumąstančioj	nesumąstančiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	nesumąstantysis	nesumąstantieji	nesumąstančioji	nesumąstančiosios	-	-
kilm.	nesumąstančiojo	nesumąstančiųjų	nesumąstančiosios	nesumąstančiųjų	-	-
naud.	nesumąstančiajam	nesumąstantiesiems	nesumąstančiajai	nesumąstančiosioms	-	-
gal.	nesumąstantįjį	nesumąstančiuosius	nesumąstančiąją	nesumąstančiąsias	-	-
įnag.	nesumąstančiuoju	nesumąstančiaisiais	nesumąstančiąja	nesumąstančiosiomis	-	-
viet.	nesumąstančiajame	nesumąstančiuosiuose	nesumąstančiojoje	nesumąstančiosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. nesumąstantis, mot. g. nesumąstanti.
• Skiemenys: ne-su-mąs-tan-ty-sis

nesumąstantysis

1. tas, kuris nesumąsto

Etimologija

<= nesumąstyti, nesumąsto, nesumąstė <= ne- + sumąstyti, sumąsto, sumąstė <= su- + mąstyti, mąsto, mąstė

---