susimąstęs

 Lietuvių kalba

Dalyvis

susimąstęs (būt. k. l. veik. dlv., vyr. g. pagr. f., vyr. g. vns. vard.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. susimąstęs, mot. g. susimąsčiusi
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susimąstęs	susimąstę	susimąsčiusi, susimąsčius	susimąsčiusios	-	susimąstę
kilm.	susimąsčiusio	susimąsčiusių	susimąsčiusios	susimąsčiusių	-	-
naud.	susimąsčiusiam	susimąsčiusiems	susimąsčiusiai	susimąsčiusioms	-	-
gal.	susimąsčiusį	susimąsčiusius	susimąsčiusią	susimąsčiusias	-	-
įnag.	susimąsčiusiu	susimąsčiusiais	susimąsčiusia	susimąsčiusiomis	-	-
viet.	susimąsčiusiame	susimąsčiusiuose	susimąsčiusioje	susimąsčiusiose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susimąsčiusysis	susimąsčiusieji	susimąsčiusioji	susimąsčiusiosios	-	-
kilm.	susimąsčiusiojo	susimąsčiusiųjų	susimąsčiusiosios	susimąsčiusiųjų	-	-
naud.	susimąsčiusiajam	susimąsčiusiesiems	susimąsčiusiajai	susimąsčiusiosioms	-	-
gal.	susimąsčiusįjį	susimąsčiusiuosius	susimąsčiusiąją	susimąsčiusiąsias	-	-
įnag.	susimąsčiusiuoju	susimąsčiusiaisiais	susimąsčiusiąja	susimąsčiusiosiomis	-	-
viet.	susimąsčiusiajame	susimąsčiusiuosiuose	susimąsčiusiojoje	susimąsčiusiosiose	-	-

• žr. pagr. f. mot. g. susimąsčiusi.
• Skiemenys: su-si-mąs-tęs

susimąstęs

1. tas, kuris susimąstė

Etimologija

<= susimąstyti, susimąsto, susimąstė <= su- + sangrž. si- + mąstyti, mąsto, mąstė

Vertimai

  susimąstęs: bendrai

---