susimąstomą

 Lietuvių kalba

Dalyvis

susimąstomą (es. l. neveik. dlv., vyr. g. vns. gal., mot. g. vns. gal.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. susimąstomas, mot. g. susimąstoma
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susimąstomas	susimąstomi	susimąstoma	susimąstomos	susimąstoma	-
kilm.	susimąstomo	susimąstomų	susimąstomos	susimąstomų	-	-
naud.	susimąstomam	susimąstomiems	susimąstomai	susimąstomoms	-	-
gal.	susimąstomą	susimąstomus	susimąstomą	susimąstomas	-	-
įnag.	susimąstomu	susimąstomais	susimąstoma	susimąstomomis	-	-
viet.	susimąstomame	susimąstomuose	susimąstomoje	susimąstomose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	susimąstomasis	susimąstomieji	susimąstomoji	susimąstomosios	-	-
kilm.	susimąstomojo	susimąstomųjų	susimąstomosios	susimąstomųjų	-	-
naud.	susimąstomajam	susimąstomiesiems	susimąstomajai	susimąstomosioms	-	-
gal.	susimąstomąjį	susimąstomuosius	susimąstomąją	susimąstomąsias	-	-
įnag.	susimąstomuoju	susimąstomaisiais	susimąstomąja	susimąstomosiomis	-	-
viet.	susimąstomajame	susimąstomuosiuose	susimąstomojoje	susimąstomosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. susimąstomas, mot. g. susimąstoma.
• Skiemenys: su-si-mąs-to-mą

susimąstomą

1. ta, kurią susimąsto

Etimologija

<= susimąstyti, susimąsto, susimąstė <= su- + sangrž. si- + mąstyti, mąsto, mąstė

---