užmokėtojo

 Lietuvių kalba

Dalyvis

užmokėtojo (būt. l. neveik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. kilm.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. užmokėtas, mot. g. užmokėta
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	užmokėtas	užmokėti	užmokėta	užmokėtos	užmokėta	-
kilm.	užmokėto	užmokėtų	užmokėtos	užmokėtų	-	-
naud.	užmokėtam	užmokėtiems	užmokėtai	užmokėtoms	-	-
gal.	užmokėtą	užmokėtus	užmokėtą	užmokėtas	-	-
įnag.	užmokėtu	užmokėtais	užmokėta	užmokėtomis	-	-
viet.	užmokėtame	užmokėtuose	užmokėtoje	užmokėtose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	užmokėtasis	užmokėtieji	užmokėtoji	užmokėtosios	-	-
kilm.	užmokėtojo	užmokėtųjų	užmokėtosios	užmokėtųjų	-	-
naud.	užmokėtajam	užmokėtiesiems	užmokėtajai	užmokėtosioms	-	-
gal.	užmokėtąjį	užmokėtuosius	užmokėtąją	užmokėtąsias	-	-
įnag.	užmokėtuoju	užmokėtaisiais	užmokėtąja	užmokėtosiomis	-	-
viet.	užmokėtajame	užmokėtuosiuose	užmokėtojoje	užmokėtosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. užmokėtas, mot. g. užmokėta.
• Skiemenys: už-mo-kė-to-jo

užmokėtojo

1. tas, kurį užmokėjo

Etimologija

<= užmokėti, užmoka, užmokėjo <= už- + mokėti, moka, mokėjo

---

Daiktavardis

užmokėtojo (dkt., vyr. g., vns. kilm.)

Daiktavardis
Pagrindinė forma: užmokėtojas
	vienaskaita	daugiskaita
vard.	užmokėtojas	užmokėtojai
kilm.	užmokėtojo	užmokėtojų
naud.	užmokėtojui	užmokėtojams
gal.	užmokėtoją	užmokėtojus
įnag.	užmokėtoju	užmokėtojais
viet.	užmokėtojuje	užmokėtojuose
šauksm.	užmokėtojau	užmokėtojai

• Skiemenys: už-mo-kė-to-jo
• žr. pagr. f. užmokėtojas
• Taip pat žr. pagr. f. mot. g. užmokėtoja.

užmokėtojo

1. tas, kuris užmoka

Etimologija

<= užmokėti, užmoka, užmokėjo <= už- + mokėti, moka, mokėjo

---