įsivaišintinajam

 Lietuvių kalba

Dalyvis

įsivaišintinajam (reik. dlv., įvard. f. vyr. g. vns. naud.)

Įvardžiuotinis dalyvis; pagrindinė forma: vyr. g. įsivaišintinas, mot. g. įsivaišintina
Neįvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišintinas	įsivaišintini	įsivaišintina	įsivaišintinos	įsivaišintina	-
kilm.	įsivaišintino	įsivaišintinų	įsivaišintinos	įsivaišintinų	-	-
naud.	įsivaišintinam	įsivaišintiniems	įsivaišintinai	įsivaišintinoms	-	-
gal.	įsivaišintiną	įsivaišintinus	įsivaišintiną	įsivaišintinas	-	-
įnag.	įsivaišintinu	įsivaišintinais	įsivaišintina	įsivaišintinomis	-	-
viet.	įsivaišintiname	įsivaišintinuose	įsivaišintinoje	įsivaišintinose	-	-
Įvardžiuotinės formos
	vyriškoji giminė		moteriškoji giminė		bevardė giminė
	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita	vienaskaita	daugiskaita
vard.	įsivaišintinasis	įsivaišintinieji	įsivaišintinoji	įsivaišintinosios	-	-
kilm.	įsivaišintinojo	įsivaišintinųjų	įsivaišintinosios	įsivaišintinųjų	-	-
naud.	įsivaišintinajam	įsivaišintiniesiems	įsivaišintinajai	įsivaišintinosioms	-	-
gal.	įsivaišintinąjį	įsivaišintinuosius	įsivaišintinąją	įsivaišintinąsias	-	-
įnag.	įsivaišintinuoju	įsivaišintinaisiais	įsivaišintinąja	įsivaišintinosiomis	-	-
viet.	įsivaišintinajame	įsivaišintinuosiuose	įsivaišintinojoje	įsivaišintinosiose	-	-

• žr. pagr. f. vyr. g. įsivaišintinas, mot. g. įsivaišintina.

įsivaišintinajam

1. tas, dėl kurio reikia įsivaišinti

Etimologija

<= įsivaišinti, įsivaišina, įsivaišino <= įvaišinti, įvaišina, įvaišino <= į- + vaišinti, vaišina, vaišino

---